Birželio 5-ąją, švenčiant pasaulinę Aplinkos apsaugos dieną pradėtas ir projektas „Klimatosūkis“ (tarptautinis pavadinimas „Game on! Do not let climate change end the game“). Tai – 10-ies organizacijų iš 8 Europos šalių vykdomas projektas, skirtas informuoti apie klimato kaitos grėsmes ir, per žaidimus, renginius, diskusijas bei linksmus iššūkius paskatinti kovoti su klimato kaita. Pradedant projektą „Facebook“ apskriejo visų projekte dalyvaujančių šalių influencerių ir menininkų parengtas vaizdo įrašas, kuriame jie bandė žaibiškai atsakyti į klausimus „Kas tvariau?“. Po šio bandymo vyko diskusija su mokslininkais, apie kasdienius tvarumo pasirinkimus ir tai, kokius įpročius iš karantino vis tik galėtume išsaugoti, siekdami stabdyti klimato kaitą. Diskusijoje dalyvavo Lietuvos atlikėjas bei aktyvistas Jurgis Didžiulis ir Lietuvos gamtos fondo Klimato kaitos specialistas Justas Kažys.
Tvarumo sprendimai – ne tik metaliniai šiaudeliai, bet ir nuolatinis politikų „baksnojimas“
Kalbėdami apie influencerių vaizdo iššūkyje gvildentus klausimus diskusijos dalyviai svarstė, kad dažnu atveju tenka rinktis vieną blogybę iš dviejų.
„Dauguma dalyvavusių iššūkyje yra kovotojai prieš klimato kaitą, bet vis tiek negalėjome tiksliai atsakyti į klausimus. Tačiau tam turime mokslininkus – jie turėtų pasakyti, kas iš tiesų yra tvariau. Pastebiu, kad politikai, sprendimų priėmėjai stengiasi nusimesti atsakomybę nuo savęs, sakyti, kad čia mes turėtume dažniau važiuoti dviračiu, valgyti mažiau mėsos – štai tada klimatas taip nešiltų. Bet iš tiesų ir jie turi priimti tuos nepopuliariuosius sprendimus,“ – sakė Pauline Haupt, Vokietijos klimato kaitos ir žmogaus teisių aktyvistė.
Adriana Brossmannova, Slovakijos organizacijos „BROZ“ projektų vadovė svarstė, jog kartais mes suklaidinami savo pačių įsivaizdavimo, jog, pavyzdžiui, pakeisime plastikinius šiaudelius metaliniais ar bambukiniais, ir aplinka bus išgelbėta. Susitelkimas ties smulkmenomis nukreipia dėmesį nuo svarbių temų, pavyzdžiui – kokiu būdu gaminsime energiją visų poreikiams.
„Naudodami medžiaginius maišelius ar metalinius šiaudelius nepamirškime ir spausti politikų, kad jie priimtų didesnio masto aplinką saugančius sprendimus,“ – patarė Adriana Brossmannova.
„Jau turime tūkstančius aplinkosauginių įstatymų visame pasaulyje, tačiau žala gamtai tik auga. Ir tai nėra susiję tik su žmonijos populiacijos augimu – o su pertekliniu vartojimu turtingose šalyse. Organizacijos „Oxfam“ duomenimis, 10 proc. turtingiausių pasaulio žmonių yra atsakingi už pusę viso pasaulio anglies dioksido emisijų. Mums žadėjo, kad galime auginti tiek ekonomiką, tiek apsaugoti gamtą – taip nebūna,“ – pastebėjo Akos Eger, Vengrijos organizacijos „Friends of the Earth“ direktorius.
Lietuvos gamtos fondo klimato kaitos specialistas Justas Kažys teigė, jog klimatas šiuo metu mums meta iššūkius – pats metas susitarti, kaip „žaisime“ prieš jį. Mūsų ateities įpročiai tikrai turės būti kiek kitokie.
Tam, kad suprastum, turi pamatyti savo akimis
Toliau diskusijos dalyviai svarstė, kaip susijęs aplinkai draugiškas gyvenimo būdas ir buvimas gamtoje. Slovakijos atstovės nuomone, negali suvokti procesų, kurių nematai.
„Žmonės, kurie retai būna gamtoje, vyksta į darbą automobiliu ir savaitgaliais kieme kepa barbekiu, galvoja, kad klimato kaita mūsų šalies (Slovakijos, – red. past.) dar nepasiekė. Tačiau aš, kaip gamtosaugininkė, matau, kaip akyse džiūsta miškai, kaip Pietų Slovakijos ūkininkai nebežino, ko griebtis, kad išvengtų sausros, išsaugotų savo derlių. Tame regone klimato kaitos skeptikų nėra. Mums labai sudėtinga išsaugoti džiūstančius miškus, nes nauji sodinukai tiesiog neištveria vasarų. Žmonės tai turėtų pamatyti savo akimis,“ – sakė Adriana Brossmanova organizacijos „BROZ“ projektų vadovė.
Sausra. Paweł Czerwiński (Unsplash.com nuotr.)
Prisimenant 2008-ųjų krizę: tada nepasimokėme, kaip bus dabar?
Žaliojo tinklo „Natura 2000“ koordinatorius, ekologas Petko Tzvekov teigė, jog kalbant apie klimato kaitos poveikį aplinkai reikia matyti platesnį vaizdą.
„Ši pandemija išryškino dar vieną bėdą – naudodamiesi visuotiniu sumišimu kai kurie siekia savo tikslų: ragina atšaukti įvairius aplinkosauginius tikslus, susitarimus, neva, kokia čia aplinkosauga, kai ekonomikai taip blogai. O visuomenė – ji tarsi praradusi pasipriešinimo balsą,“ – svarstė P. Tzvekov.
„Šiuo atveju negaliu pritarti – Vokietijoje net karantino laikotarpiu žmonės protestuoja. Atrodo, tarsi tai, kas įvyko, visiems atvėrė akis. Valdžia ką tik pasirašė finansinės pagalbos atsigaunant po krizės taisykles ir jos tikrai nėra blogos. Anglies dvideginio dienos emisijos krito. Bet tas pats nutiko per 2008-ųjų krizę ir mes nepasimokėme – toliau tęsėme taip, kaip ir anksčiau,“ – būgštavo Vokietijos aktyvistė Pauline Haupt.
Aplinkosauginiai protestai Vokietijoje. Markus Spiske (Unsplash) nuotr.
„Nerimauju ir aš, nes pagal Latvijoje surinktus duomenis, per 2008-ųjų ekonominę krizę žmonių sąmoningumas, klimato kaitos krizės suvokimo lygis stipriai krito ir neatsistatė iki šiol. Tiesiog papuolus į finansinių problemų ratą, aplinkosauginės tarsi liko nuošalyje. Tas pats vyksta ir šiandien – ekonominė gerovė yra svarbesnė,“ – sakė Latvijos gamtos fondo atstovė Maia Ušča.
Tam, kad laikytumėmės įsipareigojimų mažinti CO2, karantinas turėtų tęstis 10 metų!
Jei sutariame, kad pokyčių reikia ir kad karantinas – pakankamas įspėjimo signalas, kad keistume savo gyvenimo būdą, nuo ko tuomet pradėti? Ką reikėtų pakeisti, ko – atsisakyti?
„Akivaizdu – mums reikia sumažinti šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimus. Į tai įeina visas vartojimas – tiek kelionės, tiek nauji pirkiniai, tiek elektra,“ – sakė „Friends of the Eearth Vengrija“ organizacijos vadovas Akos Eger.
Adriana Brossmannova iš Slovakijos organizacijos „BROZ“ priminė, jog esame įsipareigoje kasmet sumažinti šiltnamio dujų išmetimus tiek, kiek jie nukrito per šį karantiną.
„Mano karta jaučiasi tiek visko nusipelniusi. Bet skaičiau jog tam, kad pasiektume Paryžiaus susitarimus, turime sumažinti CO2 išmetimus po 8 % kasmet. Panašia dalimi jie sumažėjo per karantiną. Tai reiškia, jog tam, kad pasiektume nusistatytus įsipareigojimus, koronavirusas ir karantinas turėtų tęstis dar … 10 metų! Tokia statistika atveria akis. Manau, kad pokyčiai asmeninių kelionių (į darbą, į parduotuves) srityje yra didžiausi. Aš pati pradėjau eiti į darbą pėsčiomis ar važiuoti dviračiu. Tačiau kiekvienas galime pagalvoti, kokį naują įprotį galime išsaugoti po šio karantino. Arba – kurioje srityje darome didžiausią neigiamą įtaką planetai – ir pamėginti pakeisti į tvaresnę alternatyvą,“ – sakė A. Brossmannova.
Vienkartinių pakuočių šiukšlės. Artem Labunsky (Unsplash) nuotr.
„Mes galėtume visiškai atšaukti vidinius šalies skrydžius – jie yra visiškai nesąmonė, juk turime tikrai gerą geležinkelių tinklą. Turime daugiau dėmesio skirti asmeninių automobilių sektoriui –būtų naudinga jų neįleisti į miestų centrus. Antra, galime pasvarstyti, kuriose konferencijose turime dalyvauti gyvai, o kur galime prisijungti iš namų,“ – sakė Vokietijos aktyvistė P. Haupt.
Magor Csibi, įmonės „Trend Consult Group“ lyderystės ir organizacijų kultūros skyriaus vadovas teigė, jog nepakeisti įpročių būnant namuose apie 3 mėnesius yra tiesiog neįmanoma.
„Visi sumažinome savo asmeninę taršą. Tačiau naudojame neperdirbamas ir gamtą teršiančias pirštines, kaukes – tai yra taršūs ir vienkartiniai produktai. Taip pat, jei nueisite į parduotuvę pastebėsite, jog įvairių pakuočių kiekis išaugo. Turime atsisakyti dalykų, kurių mums nereikia ir ieškoti naujų, tvarių būdų patenkinti savo poreikius“, – sakė Magor Csibi.
Vietoj kritikos – įkvepiantys pavyzdžiai
Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos atlikėjas, aktyvistas Jurgis Didžiulis svarstė, kad turėtume atkreipti dėmesį ne tik į mažus elgsenos pokyčius, tačiau ir į pakitusį dalies visuomenės sąmoningumą.
„Ši krizė mus supurtė, pradėjome kelti klausimus. Tarp mano draugų, kurie netgi nėra aktyvistai ar kovotojai už gamtą, girdžiu nuomonių: „Palaukite, bet taip, kaip dirbom iki šiol – neveikia. Reikia pasiūlyti kažkokį sprendimą.“. Iki šiol tie, kurie kritikavo taršą, vartojimą ir pasisakė už gamtą buvo tarsi visuomenės paraštėse. Tačiau šiandien netgi sėdintys aukštuose postuose, sako: „Reikia geresnių sprendimų“. Tai – proga pasiūlyti ilgalaikes tvarias ateities vizijas. Pastebėjau, kad per COVID-19 krizę žmonės iš tiesų pradėjo klausytis, “ – sakė Jurgis Didžiulis.
Atlikėjas, aktyvistas Jurgis Didžiulis. Jurgio asm. archyvo nuotr.
Rumunijos atstovas Magor Csibi pasidalino jautria ankstesne patirtimi.
„Kai dar buvau politiku, vienas įvykis mane sukrėtė. Vykome į susitikimą diskutuoti apie prisitaikymą prie klimato kaitos. Jame vienas iš Afrikos ministrų pirmininkų pareiškė: „ Jūs, europiečiai, esate atsakingi už didžiąją dalį taršos ir klimatą šildančių dujų išmetimų. Kol čia tariatės, kaip prisitaikyti prie klimato kaitos, viename iš Afrikos kaimų ėmė trūkti vandens, žuvo auginti javai, žmonės miršta,“ – kalbėjo M. Csibi.
M. Csibi nuomone, apie „prisitaikymą“ prie klimato kaitos galime kalbėti tik tada, kai kito sprendimo nebėra. Mes nematome, kas vyksta Pakistane, Indijoje, Afrikoje. Tačiau jei nespręsime jų bado, nepakeliamo karščio, vandens trūkumo problemų, netrukus turėsime migracijos bangas į Europą.
„Kodėl mes nieko nedarome dėl klimato kaitos? Nes grėsmė yra tokia didelė, kad net nežinome, ką mes galime padaryti. Galime sakyti: „Žiūrėkite, per šią krizę pradėjote elgtis štai taip – ir tai turėjo teigiamą pokytį! Tęskime taip ir toliau,“ – pridūrė Magor Csibi.
Jam kalbant nykščius į viršų kėlė Lietuvos atlikėjas ir aktyvistas Jurgis Didžiulis.
„Labai sutinku su Magor. Turėjau progą prisidėti prie „Burning man“ bendruomenės, kur žmonės kuria meno objektus. Šie objektai vizualizuoja problemą ar sprendimą, jie yra tvarūs, veikia patys savaime. Ir žmonės, žiūrėdami sako: „O, man patinka!“ Jei įsijauti į tai, kas yra blogai, jautiesi bejėgis, nežinai, kaip galėtum kažką pakeisti. Tačiau jei gali suburti bendruomenę, kuri imasi kokio nors veiksmo ir tą veiksmą galima pakartoti kitose bendruomenėse – tai jau išeitis,“ – sakė J. Didžiulis.
Jo teigimu, užuot raginus tuoj pat uždaryti visas taršias anglimi kūrenamas elektrines, galima įgyvendinti mažą projektą, kuris leistų savai šeimai, tada – savai bendruomenei pasigaminti energijos iš atsinaujinančių šaltinių. Tai pastebėję kiti norėtų sekti jūsų pavyzdžiu.
Taigi svarbiausios užduotys – didinti aplinkinių sąmoningumą apie klimato kaitą, keisti savo įpročius ir aplink burti bendruomenę, kuri palaikytų ir perimtų jūsų pritaikytas iniciatyvas, padėtų jas išplėsti.
Pradinis
