klimato kaita – Klimatosūkis

Protestuotojai prieš klimato kaitą. Hello I'm Nik nuotrauka iš Unsplash.com nuotr.

8 šalių gyventojų apklausa apie klimato kaitą: jos neigiamus padarinius teigia jaučiantys beveik trečdalis lietuvių

2022-03-29

Projekto „Game On“ (Lietuvoje – „Klimatosūkis“) atstovai praėjusių metų lapkritį atliko apklausą 8-iuose Europos šalyse, jos metu apklausė daugiau nei 2600 gyventojų iš Vokietijos, Slovakijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Rumunijos bei Čekijos. Šia apklausa siekta išsiaiškinti, koks yra gyventojų požiūris į klimato kaitą skirtingose šalyse, ką jie linkę laikyti atsakingu už klimato kaitos stabdymą. Du trečdaliai apklaustų europiečių mano, jog klimato kaita yra globali problema ir šioje srityje yra labiausiai linkę pasikliauti mokslininkų skelbiamomis išvadomis. Lietuvių atsakymai išsiskiria tuo, jog klimato kaitos srityje jie daugiau aktyvių veiksmų tikisi iš verslo bei nevyriausybinių organizacijų, nei iš valdžios. Taip pat beveik trečdalis lietuvių jau teigia jaučiantys klimato kaitos poveikį.

Vasario pabaigoje Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) pateikė dar vieną ataskaitos apie klimato kaitą dalį, kuria atskleidė, kokios negrįžtamos pasekmės ištiks žmoniją ir gamtą, jei klimatas toliau šils tokiu tempu. Vis tik mokslininkai pabrėžė, kad vilties dar yra, tačiau reikia susitelkti ir imtis veiksmų globaliu mastu – dabar pastangos mažinti klimato kaitą yra gana padrikos.

Lietuviai – vieni iš labiausiai susirūpinusių klimato kaita

Projekto „Game On“ (Lietuvoje – „Klimatosūkis“) užsakymu atliktos visuomenės apklausos rezultatai taip pat rodo, jog europiečiai suvokia klimato kaitos grėsmę, tačiau jiems reikia kažko, kas sutelktų ir pateiktų gerųjų pavyzdžių, kokių veiksmų galima imtis.

31 % apklaustųjų teigė jau jaučiantys klimato kaitos poveikį, o dar 40 % tikėjo, kad tikrai pajus jį per savo gyvenimą. Net 28 % apklaustų lietuvių įvardijo, kad klimato kaita yra didžiulė problema. Remiantis šiais duomenimis, lietuviai yra vieni labiausiai susirūpinusių klimato kaita (po Vokietijos – 45 % apklaustųjų ir Vengrijos – 32 %). Mažiausia dalis žmonių dėl klimato kaitos suka galvą Bulgarijoje (13 % apklaustųjų).

Norisi kažką daryti, bet neaišku – ką

Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitos duomenimis, klimato kaitos poveikį jau patiria maždaug pusė pasaulio populiacijos. Ekspertai teigia, jog aktyvūs veiksmai šiuo metu yra svarbiausi – jei visuomenės nesuvoks problemos rimtumo ir nesiims pokyčių, šylančios globalios pasaulio temperatūros sustabdyti nepavyks.

Vidutiniškai trečdalis (26 %) apklaustų europiečių sutiko, kad klimato kaita – didelė problema, tačiau kartu pripažino, kad ją suvokti – sudėtinga, nes tai kažkas tolimo ir neapibrėžto. Gyventojai nori imtis veiksmų, tačiau kartu mano, jog jų indėlis nieko nepakeis.

Dalis Europos šalių šią vasarą pajuto klimato kaitos poveikį: dalį Vokietijos užliejo potvyniai, Čekijoje praūžė tornadas. *Mika Baumeister nuotrauka iš Unsplash*

„Tokie projektai, kaip „Game On“ (Lietuvoje – „Klimatosūkis“) siekia didinti visuomenės sąmoningumą klimato kaitos ir nykstančios bioįvairovės klausimais, organizuodami veiklas, kurios įtraukia, kelia pozityvius įspūdžius, pristato teigiamus pavyzdžius. Visuomenės apklausos, organizuotos 8-iose šalyse tikslas buvo geriau suvokti žmonių požiūrį ir tuomet pasiūlyti veiklas, kurios geriausiai jį atitinka: kitaip tariant, šviesti apie tai, kur labiausiai trūksta žinių,“ – sakė projekto „Game On“ komunikacijos vadovas Andrasas Sztaniszlavas.

Moterys dėl klimato kaitos jaudinasi labiau

70% apklausos dalyvių teigė, jog klausydami informacijos apie klimato kaitą, prognozių, jie labiausiai pasitiki mokslininkų pranešimais. 58 % dažniausiai informaciją apie klimato kaitos poveikį sužino iš TV naujienų, o 43,5% – iš naujienų portalų.

Demografiniai duomenys rodo, jog 71 % apklaustų moterų mano, kad klimato kaita yra didelė problema. Vyrai čia mato mažesnę bėdą – klimato kaitą grėsmingu pavojumi laiko 60 % vyrų. Moterys dažniau jaudinasi, jog klimato kaita neigiamai paveiks jas pačias, jų artimuosius, gyvūnus, augalus ar ateities kartas.

Apklausa atskleidė, jog moterys labiau nei vyrai yra susirūpinusios klimato kaita ir poveikiu savo artimiesiems, gyvūnams. Tobias Rademacher nuotrauka iš Unsplash.com

Beveik trečdalis lietuvių (27 %) teigė jau savo kasdieniame gyvenime jaučiantys klimato kaitos padarinius, o dar 41 % prognozavo, kad tikrai pajus juos per savo gyvenimą. Atsakydami į šį klausimą labiausiai išsiskyrė Vengrijos ir Rumunijos respondentai – abiejose šalyse net pusė apklaustųjų teigė jau pajutę klimato kaitos neigiamus padarinius.

Lietuviai atsakomybę imtis veiksmų linkę perduoti verslui ir nevyriausybinėms organizacijoms

Didžioji dauguma žmonių visose šalyse (77 %) pripažino, jog klimato kaitą sukėlė žmonių veikla. Lietuvoje tokios nuomonės irgi laikėsi 77 % respondentų. Likusi dalis svarstė, kad klimato kaitą lemia natūralūs pokyčiai gamtoje.

Sutariame, kad problema egzistuoja. Tuomet kas atsakingas ir kas pirmiausia turėtų imtis veiksmų klimato kaitai stabdyti? Lietuvoje net 40 % respondentų mano, kad tai – stambių įmonių ir verslų atsakomybė.

„Gamintojai turėtų pakeisti savo gamybos metodus, kad pirkėjai galėtų pasirinkti, pirkti tvaresnius, aplinkai mažiau kenksmingus gaminius,“ – sakė apklausoje dalyvavęs 24-erių metų lietuvis.

Dėl gamintojų ir verslų atsakomybės su lietuviais sutinka čekai bei slovakai. Tuo metu Rumunijos ir Vengrijos gyventojai yra linkę manyti, kad vis tik šį klausimą pirmiausia turėtų spręsti vyriausybės, politikai.

Lietuvoje vos kas dešimtas apklausos dalyvis mano, kad už klimato kaitą atsakomybę turėtų prisiimti ir pavieniai gyventojai. Kitų šalių gyventojai jaučia didesnę individo atsakomybę šiuo klausimu – Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Rumunijoje apie penktadalis apklaustųjų paminėjo, kad atsakomybę turi prisiimti kiekvienas.

Lietuvių atsakymai taip pat išsiskyrė tuo, jog net 15 proc. apklaustųjų teigė, kad veiksmų dėl klimato kaitos stabdymo turėtų imtis nevyriausybinės, aplinkosauginės organizacijos. Kitose šalyse taip manančių dalis nesiekė dešimtadalio.

2022-aisiais žadėjo gyventi tvariau

Taršiausiais sektoriais dauguma šalių vienbalsiai įvardino energetikos sektorių, tik Slovakijoje taršiausiu nominuotas kelių transportas. Labiausiai klimato kaitą skatinančios veiklos trejetukas, pasak apklausos dalyvių, yra energetika, naftos pramonė ir transportas.

Energetikos sektorių daugelis apklaustųjų mato kaip labiausiai prisidedantį prie klimato kaitos. *Cristi Goia iš Unsplash nuotr.*

Tiesa, Lietuvoje pakankamai ženkli dalis (beveik penktadalis apklaustųjų) mano, kad žemės ūkis yra labiausiai klimato kaitą spartinantis sektorius. Iš tiesų Lietuvoje transportas ir žemės ūkis generuoja daugiausia CO₂ išmetimų.

Džiugina tai, jog daugiau nei pusė apklaustųjų per artimiausius 2022-ųjų metų mėnesius žadėjo keisti savo gyvenimo būdą į aplinkai draugiškesnį: dauguma žadėjo pradėti rūšiuoti, antroje vietoje – pažadas taupyti elektrą tiek darbovietėje, tiek namuose, trečioje – sumažinti naudojamų vienkartinių produktų kiekius.

Kita vertus, Lietuvoje žadančių imtis pokyčių žmonių dalis buvo mažesnė, nei vidutiniškai kitų europiečių.

Keistis apklausos dalyvius įkvepia kitų gerieji pavyzdžiai, tačiau svarbų vaidmenį vaidina ir galimybė sutaupyti, sumažinti savo išlaidas.

Pradinis

Kengūra ir jos mažylis, išgyvenę miško gaisrą Malakūtoje, Australijoje. Jo-Anne McArthur/ Unsplash.com nuotr.

Antroji Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitos dalis – pasiūlymai, kurie nulems mūsų planetos „gyvenamumą“

2022-03-10

Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) paskutinę vasario dieną paskelbė Antrosios darbo grupės ataskaitą, kuri įvardija beveik tris dešimtis pagrindinių šiuo metu dėl klimato kaitos kylančių rizikų, apžvelgia paskutinius duomenis apie klimato kaitos poveikį bei pasiūlo sprendimų, kaip prie vykstančių pokyčių prisitaikyti. Akcentuojama, jog peržengus 1,5 ⁰ C ribą ir vėliau sumažinus šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimus bei globalią temperatūrą, kai kurie pokyčiai būtų nesugrąžinami. Taip pat neramina mokslininkų išvados, jog temperatūrai pakilus 2 ⁰ C tokiose vietovėse, kaip Pietų Amerika ir Pietų Azija nebebūtų įmanoma užauginti pagrindinių šiuo metu pasaulį maitinančių javų.

Mažiname, bet… didiname

„Praktiškai pusė žmonijos jau gyvena pavojaus nukentėti dėl klimato kaitos reiškinių zonoje. Dauguma ekosistemų jau yra tokioje stadijoje, kad neatsistatys, – sakė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Manuelis de Oliveira Guterresas. – Tam, kad išlaikytume globalią temperatūrą žemiau 1,5 ⁰ ribos, mes įsipareigojome sumažinti emisijas 40 % iki 2030-ųjų ir pasiekti nulines emisijas iki 2050-ųjų. Tačiau pagal dabartinius valstybių planus, emisijos vien per artimiausią dešimtmetį išaugs beveik 40 procentų! Tai – katastrofa“.

Pasak A. M de Oliveira Guterreso, ataskaita atskleidžia du neginčytinus faktus: pirma, anglis ir iškastinis kuras dusina žmoniją. Vos 20 Vyriausybių patvirtino, jog nebefinansuos iškastinio kuro importo. Dabartinė energetikos sistema yra pažeidžiama įvairių geopolitinių sukrėtimų, tad reikia susitelkti ir principingai pereiti prie atsinaujinančios energetikos.

„Antra: investicijos į prisitaikymą prie klimato kaitos – veikia! Raginu sprendimų priėmėjus pusę visų su klimato kaita susijusių finansų skirti prisitaikymui prie jos padarinių. Delsimas reiškia mirtį,“ – sakė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius.

Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vadovas Hoesung Lee teigė, jog žmonijos veikla įšildė planetą iki tokio lygio, koks nebuvo užfiksuotas per paskutinius 2000 metų. 1,5 ⁰ C ribą pasieksime jau per artimiausius du dešimtmečius.

**1,5 ⁰ C ribą pasieksime jau per artimiausius du dešimtmečius.** Mika Baumeister iš Unsplash nuotr.

Pasaulio energetika laikosi „ant steroidų“

Šioje ataskaitoje mokslininkai atskleidė, kaip glaudžiai yra susijęs vandens trūkumas su masine gyventojų migracija, o migracija – su tarptautiniais konfliktais.

„Ši, antra ataskaitos dalis atskleidžia, ką klimato kaita ir globalinis atšilimas reiškia žmonėms, planetai, ekosistemoms. Klimato kaitos padarinius jau matome, o bendruomenės, kurios yra labiausiai pažeidžiamos turi ir mažiausius resursus tam, kad galėtų prie klimato ekstremumų prisitaikyti. Mes kaip rūšis, mūsų organizmai gali prisitaikyti prie temperatūros pokyčių, bet tik iki tam tikros ribos. Dabartinė ataskaita tarsi parodo žmonijos ateitį,“ – sakė H. Lee.

Pasaulio meteorologijos organizacijos generalinis sekretorius Petteri Taalas teigė, kad šiuo metu planeta – tarsi sportininkas, naudojantis steroidus – o tie steroidai yra iškastinis kuras. Ši žaliava skatina vis ekstremalesnius, stipresnius, nuožmesnius orų reiškinius. Beveik 4 iš 10-ies žmonių pasaulyje yra pažeidžiami dėl jiems gresiančių klimato kaitos padarinių.

Pasak P. Taalas daugiau dėmesio reikėtų skirti prisitaikymo prie klimato kaitos priemonėms. Jis pabrėžė, kad Afrika ir dalis valstybių, kurios yra salos, neturi efektyvios perspėjimo apie artėjančius ekstremalius reiškinius sistemos.

Visi geriausi sprendimai – natūralioje gamtoje

Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos direktorė Inger Andersen pridūrė, kad natūralioje gamtoje jau pastebimi ryškūs pokyčiai: dalis rūšių desperatiškai migruoja, ieškodamos labiau gyvenimui tinkamų sąlygų. Taip pat kai kuriose šalyse žmonių, mirusių nuo sausrų, potvynių, audrų skaičius yra 15 kartų didesnis, nei šalių, kurios ekstremaliems reiškiniams yra geriau pasiruošusios, labiau atsparios.

„Ir visa tai jau vyksta globaliai temperatūrai pakilus 1,1 ⁰ laipsnio. Mes negalime tiesiog priimti šių smūgių ir ramiai laukti – netrukus žaizdos, kurias sukėlė ankstesni smūgiai, taps pernelyg gilios,“ – metaforomis kalbėjo I. Andersen. – Mes ne tik turime imtis priemonių mažinti išmetimams, bet ir užgydyti tą žalą, kuri jau padaryta. Geriausias sprendimas būtų padėti gamtai: ji jau milijonus metų balansuoja maistinių medžiagų kiekį dirvoje, sugeria lietaus vandenį, rūpinasi įvairiomis skirtingomis rūšimis, suteikia pavėsį po didžiuliais medžiais. Mes turime atvesti gamtą į kepančius miestus, turime saugoti atogrąžų miškus, pelkes ir kitas natūralias gamtos apsisaugojimo sistemas. Turime įtraukti šlapynes į savo miestus. Grįžimas į gamtą yra geriausias būdas sustabdyti klimato kaitą. Gamta gali būti mūsų gelbėtoja – bet tik tuo atveju, jei gelbėsime ją pirma.“

Gamta jau milijonus metų balansuoja vandens kiekį dirvoje, kuria pavėsį, saugo daugybę organizmų rūšių. Sebastian Unrau nuotr. iš Unsplash.com

Derliaus trūkumas paveiks ne tik ūkininkų pelnus

Ataskaitos išvadas apibendrino du mokslininkai, pirmininkavę Tarvyriausybinės klimato kaitos komisijos II-ajai darbo grupei: Debra Roberts ir Hansas Otto-Portneris. Tačiau iš viso ataskaitą rengė 270 mokslininkų iš 67 šalių, buvo peržvelgta daugiau nei 34 000 mokslinių tyrimų.

„Moksliniai įrodymai – vienareikšmiai. Klimato kaita yra ir toliau bus grėsmė žmonijos gerovei ir planetos sveikatai. Bent kiek delsdami praleisime nedidelę likusią galimybę prasmukti pro užsidarančias duris ir užsitikrinti ateitį, kurioje galime gyventi,“ – sakė mokslininkų darbo grupei vadovavusi Debra Roberts.

Hansas-Otto Portneris pabrėžė, kad klimato kaita jau kelia daug sukrėtimų gamtiniame pasaulyje. Žaidime prieš pasaulį klimato kaita sujungia jėgas su išteklių pereikvojimu, urbanizacija ir nelygybe. Tiek žmonės, tiek gamta stumiami link savo galimybių ribos. O sudėtingiausia prisitaikyti yra tiems, kurie ir taip labai pažeidžiami.

D. Roberts akcentavo, jog žmonių visuomenė, klimato kaita ir ekosistemos (kartu su bioįvairove) veikia viena kitą ir yra susiję. Kai mažėja gamtos galimybės prisitaikyti prie klimato kaitos, tuo pačiu mažėja ir mūsų galimybės. Šiuo metu nuo 3,3 iki 3,6 milijardo gyventojų gyvena vietovėse, kurios, labai tikėtina ,bus paveiktos klimato kaitos.Tai Afrikos, centrinės ir pietų Azijos, Centrinės ir Pietų Amerikos šalys. Šiuose regionuose žmonės turi ribotą priėjimą prie vandens bei sveikatos paslaugų, jų pajamos priklauso nuo derliaus ar žvejybos, jie turi ribotą finansavimą, ne visuomet racionaliai mąstančius lyderius.

**Kai kurios rūšys migruoja jau dabar, jaučiamas sausrų, karščio bangų neigiamas poveikis.** Eelco Böhtlingk iš Unsplash nuotr.

Mokslininkai paveikė pavyzdį, kaip užėję karščiai paveikia ne tik auginamą derlių, bet ir ūkininkus. Per karščius prarandama dalis derliaus, tačiau lauko darbuotojų sveikatai taip pat iškyla grėsmė, krenta jų produktyvumas, tenka dirbti trumpiau. Tai lemia sumažėjusį ūkininkų pelną, mažesnis derlius gali kilstelti produktų kainas, o tuomet kyla rizika ne tik vietiniams, tačiau ir globaliems neramumams.

Vanduo – svarbiausias išteklius

Kalbant apie ekosistemų nykimą, pirmiausia nyks kalnų viršūnių, pakrančių, šlapynių ir koralinių rifų ekosistemos.

„Gamtos teikiamos paslaugos palaiko visus mūsų gyvybinius poreikius: gamta užtikrina augalų apdulkinimą, gryną orą, vandens filtravimą, klimato reguliavimą, sveikatą, ji mums yra maisto šaltinis,“ – priminė Hansas Otto Portneris.

Skaičiuojama, jog iki 2050-ųjų šalys, kurių vandens šaltinis yra tirpsmo vanduo, praras bent penktadalį šiuo metu gaunamo vandens kiekio ir dėl to pritrūks vandens žemės ūkio poreikiams tenkinti. Jau iki 2050-ųjų, temperatūrai pakilus 2 ⁰ C, mažų salų, Afrikos, Pietų Amerikos, Pietų Azijos gyventojams pradės stigti maisto produktų, o tai lems nepilnavertę mitybą ir iš to išplaukiančias sveikatos problemas.

Todėl šiuo metu dauguma sprendimų yra susiję su vandeniu: lietaus vandens rinkimas ruošiantis sausiems periodams, drėkinimo sistemų kūrimas, labiau sausroms ir potvyniams atsparių grūdų veislių paieška.

„Kai galvojame apie prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, prioritetu turime laikyti potvynių rizikos ir vandens trūkumo rizikos mažinimą. Stiprindami medicinos sistemą galime pasiruošti artėjantiems infekcijų protrūkiams bei karščio bangoms. Prie pastarosios problemos sprendimo prisidėtų viešųjų vandens tiekimo vietų prieinamumas,“ – rekomendavo Debra Roberts.

Investicijos į geresnę medicinos apsaugą, gyventojų fizinį aktyvumą neabejotinai atsipirks – tai kainuos mažiau, nei ligonių priežiūra ligoninėse ar priešlaikinės mirtys.

**Dauguma prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimų susiję su vandeniu. Pavyzdžiui, lietaus vandens rinkimas.** Amritanshu Sikdar iš Unsplash nuotr.

Klimato kaitą reikia ne tik stabdyti, tačiau jau dabar spręsti, kaip prie jos prisitaikyti

Gamta siūlo įvairius būdus prisitaikyti, pavyzdžiui, Nigerijoje jau pradedama plėtoti agro-miškininkystė. Tai reiškia, jog produkcija auginama miško vietovėje, čia auga vaismedžiai, laikomos bitės. Žemės ūkio teritorijose reikia ieškoti būdų įrengti vandens talpyklas ir iš anksto pasiruošti sausajam sezonui. Miesto vietovėse – užtikrinti geriamo vandens tiekimą, turėti potvynių ir sausrų rizikos valdymo planus. Maisto sistemų apsaugojimui padėtų jau minėta agro-miškininkystė, atsparių augalų veislių auginimas, vietinių rūšių auginimas (nes jos geriausiai prisitaikę augti savo aplinkoje ir klimate). Miestai taip pat turėtų būti pritaikyti galimiems potvyniams – patobulinti lietaus nuotekų sistemas, įrengti liūtims atsparius namų stogus.

„Žinome, kad gamta turi savo prisitaikymo ribas. Jos yra ties 1,5 ⁰ C pakilusia vidutine temperatūra. Viršijus 2 ⁰ C kilimo ribą, bus sudėtinga išauginti daugumą pagrindinių maistinių javų,“ – perspėjo D. Roberts.

Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad įvairūs prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai kartu sprendžia ir daug kitų problemų, numatytų Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslų (SDG) sąraše.
Pavyzdžiui, padidinus medžių skaičių mieste, įrengus žaliuosius stogus ir fasadus, ne tik kovojama su klimato kaita, tačiau ir didinama bioįvairovė, vandens kokybė, tvarios infrastruktūros plėtra, kuriami tvarūs miestai ir bendruomenės.

Užduotis į kurią šiandien reikėtų susitelkti verslams, mokslo įstaigoms, visuomenei ir sprendimų priėmėjams – tai atsparumas klimato kaitai.

Pasak Oksfordo universiteto Aplinkos pokyčių tyrimų instituto mokslinės bendradarbės dr. Lizos Schipper, atsparumas klimato kaitai yra svarbiausia šios ataskaitos dalis.

„Ne vienas jau girdėjome, jog turime neperžengti 1,5 ⁰ C ribos. Ir nors padarėme pokyčių stabdydami klimato kaitą, matome, kad įvairūs reiškiniai vis tiek daro didelę žalą tiek gamtai, tiek žmonėms. Todėl šioje ataskaitos dalyje pabrėžiama, kad turime sujungti tiek klimato kaitos stabdymą, tiek prisitaikymo prie jos priemones ir dar tvarią plėtrą,“ – sako dr. L. Schipper.

Ataskaitoje teigiama, jog rizikos įvairioms sritims išauga, jei vidutinė oro temperatūra kils nuo 1,2 ⁰ C iki 2,5 ⁰ C.

Įsitraukti reikia visiems

„Turime suprasti, kad kai kurių gamtos dėsnių neturėtume sulaužyti – lygiai taip pat, kaip esame išmokę nebėgti per gatvę degant raudonai šviesai,“ – sakė H. Otto-Portneris. – Sprendimai, kurie bus priimti per artimiausią dešimtmetį yra esminiai. Jie nulems mūsų planetos „gyvenamumą“.

„Iki šio amžiaus pabaigos du trečdaliai gyventojų gyvens urbanizuotose teritorijose. Ir tai suteikia naujų galimybių: planuoti atsparią infrastruktūrą, sugrąžinti gamtą į miestus, įrengti miestuose salpas (potvynio metu apsemiamus slėnius), apsodinti medžiais gatves. Turime iš naujo galvoti apie savo miestus ne tik kaip apie vietą žmonėms, bet ir kaip erdvę gamtai,“ – sakė D. Roberts.

**Turime svarstyti, kaip miestus paversti žalesniais, nes ateityje juose gyvens didžioji dauguma žmonijos. Londonas. M4x1mvs iš Unsplash** nuotr.

Ji pridūrė, jog maždaug milijardas žmonių, gyvenančių žemai esančiuose pakrantės miestuose rizikuoja prarasti savo gyvenamą vietą jau iki amžiaus vidurio, todėl čia sprendimų reikėtų pirmiausia.

„Ši ataskaita liečia mus visus. Turime įsitraukti – pokyčiai priklauso nuo to, kaip gyvename, kokius sprendimus darome kiekvieną dieną. Dabar pavieniai veiksmai daromi, bet ataskaita yra kvietimas visiems įsijungti. Žinoma, yra ir dalykų, kurių žmogus pats vienas negali pakeisti – jie priklauso nuo įvairių lygmenų valdžios, – sakė D. Roberts. – Šia ataskaita norime pabrėžti, kad pasaulis, kokiame gyvename dabar, nebus toks pats po 5-erių ar 10-ies metų.“

Ši ataskaita taip pat labai pabrėžė vietinių gyventojų žinias ir gebėjimus – kai kurie efektyviausi sprendimai glūdi būtent vietinėse kultūrose.

Pradinis

„Miško okupantų“ stovyklą aplankiusi aktyvistė Gabija: radikalioji mano pusė skatino ten ir pasilikti

2022-01-04

Lapkričio pradžioje 16 jaunų žmonių iš 8 Europos valstybių bei Nikaragvos Centrinėje Amerikoje susirinko Vokietijos Solingeno mieste. Savaitę laiko jie analizavo klimato kaitos ir klimato teisingumo klausimus bei lankė vietos aktyvistus ir objektus. Judėjimų „Extinction Rebellion“ bei „Fridays for Future“ aktyvistei Gabijai Gorobecaitei labiausiai įstrigo kelionė į Olsterholzo mišką – čia kai kurie savanoriai pasirinko gyvenimą rankomis suręstoje stovykloje vien tam, kad miško „nesuėstų“ šalia veikianti kasykla.

Anksti ryte ketveriukė iš skirtingų šalių susitinka traukinių stotyje. Tai Andrėjus iš Rumunijos, Kaleth iš Nikaragvos, Caro iš Vokietijos ir Gabija iš Lietuvos. Traukinys vėluoja ir kyla rizika, kad jie nespės į planuotą autobusą. Laimei, jau po kelių valandų jie pasiekia kelionės tikslą – Osterholzo mišką.

Miškas ir kalkakmenio kasyklos

Visai šalia Osterholzo miško veikia kalkakmenio kasyklos. Klimato kaitos stovyklos ketveriukė miške sutinka dvi vidutinio amžiaus aktyvistes Majo ir Barbarą. Jos priklauso organizacijai „Osterholz Bleibt“ ir visą savo laiką skiria šio miško ploto apsaugai. Saugoti miškingas teritorijas klimato kaitos kontekste turėtų būti dar aktualiau, tačiau Osterholzo atveju susikerta aplinkosaugos ir verslo interesai.

Šalia miško veikiančios kalkakmenio kasyklos, priklauso kompanijai „Oetelshofen GmbH & Co“. Kasyklų savininkas, deja, taip pat turi ir dalį miško, tad nors iš miško kalkakmenio neišgausi, verslininkas mąsto pragmatiškai: kasant kalkakmenį lieka atliekų, kurias reikia kažkur padėti. Kodėl neiškirtus miško aikštelės, tam, kad būtų vietos atliekoms sandėliuoti, o miško medieną – tiesiog parduoti?

*Aktyvistų stovykla Osterholzo miške, Vokietijoje. Asmeninio archyvo nuotr.*

Ir nors Osterlholzo miškas iš tiesų yra priskirtas saugomai teritorijai, kasyklos savininkas, turintis gerus ryšius su politikais, randa kaip apeiti aplinkosauginius reikalavimus.

Kasykla, žinoma, kuria tam tikras CO2 emisijas. Jos matuojamos Vokietijos kontroliuojančių institucijų, tačiau, pasak miške gyvenančių aktyvisčių, pagal matavimus tarša niekada neviršija leistinos ribos.

Kad saugomos teritorijos statusas nėra pakankamai stiprus įrodo ir netoli esančio miško lopinėlio istorija. Jis taip pat buvo saugomas, tačiau pagal detaliuosius planus numatyta toje vietoje nutiesti kelių juostų greitkelį. Saugoma teritorija tiesiog „perkelta“, tad dabar saugomas buvęs sąvartynas, nors nėra aišku, kokios retos rūšys tokioje vietoje galėtų gyventi.

Kalkakmenis kasamas nesvarstant, kiek dar šio ištekliaus užteks. Aktyvistės Majo nuomone, auganti karta jau nebegalės gauti naudos iš šio resurso. Tuo metu už 8 kilometrų nuo Osterlholzo miško plyti jau išeksploatuota kalkakmenio kasykla. Joje ir būtų galima sandėliuoti dabartinių kasybos darbų atliekas, be to, buvusioje kasykloje stovi namas, kuriam gresia tiesiog nugarmėti nuo šlaito žemyn dėl dirvožemio erozijos. Dabartinės kasyklos atliekomis būtų galima šlaitą sutvirtinti.
Tačiau kasyklos savininkui ši mintis nepatinka – jo nuomone, pernelyg toli vežti atliekas 8 kilometrus. Jam labiau priimtinas miško iškirtimas ir ploto išvalymas taip pat kainuos daug darbo ir laiko.

Neįprasta stovyklos gyventoja. Asmeninio archyvo nuotr.

Atliekoms naudoti jau išekslploatuotą kasyklą – „per sudėtinga“

Klimato stovyklos dalyviai – tarp jų ir Gabija – neteko žado, kai pamatė vietą, kurią galima pavadinti „fronto linija“ – joje miškas ribojasi su kasyklos teritorija. Čia jau dvejus metus stovi aktyvistų nameliai ir palapinės – jie tiesiog gyvena savo ginamame miške, kad kasdien galėtų stebėti kasyklos darbuotojų veiksmus.

Visai šalia miško – kalkakmenio kasyklos, priklausančios kompanijai „Oetelshofen GmbH & Co“.

Kasyklų savininkas, deja, taip pat turi ir dalį miško, tad nors iš miško kalkakmenio neišgausi, verslininkas mąsto pragmatiškai: kasant kalkakmenį lieka atliekų, kurias reikia kažkur padėti. Iškirtus mišką atsirastų pakankamai ploto šioms atliekoms sandėliuoti.

Ir nors Osterlholzo miškas iš tiesų yra priskirtas saugomai teritorijai, kasyklos savininkas, turintis gerus ryšius su politikais, randa kaip apeiti aplinkosauginius reikalavimus.

Kasykla, žinoma, kuria tam tikras CO2 emisijas. Jos yra matuojamos kontroliuojančių institucijų, poveikis aplinkai stebimas, tačiau, pasak miške gyvenančių aktyvisčių, pagal matavimus tarša niekada neviršija leistinos ribos.

Kalkakmenis kasamas nesvarstant, kiek dar šio ištekliaus užteks. Aktyvistės Majo nuomone, auganti karta jau nebegalės gauti naudos iš šio resurso. Tuo metu už 8 kilometrų nuo Osterlholzo miško plyti jau išeksploatuota kalkakmenio kasykla. Joje ir būtų galima sandėliuoti dabartinių kasybos darbų atliekas, be to, buvusioje kasykloje stovi namas, kuriam gresia tiesiog nugarmėti nuo šlaito žemyn dėl prasidėjusios dirvožemio erozijos. Dabartinės kasyklos atliekomis būtų galima šlaitą sutvirtinti.
Tačiau kasyklos savininkui ši mintis nepatinka – jo nuomone, pernelyg toli vežti atliekas 8 kilometrus. Jam labiau priimtinas miško iškirtimas ir ploto išvalymas taip pat kainuos daug darbo ir laiko.

„Orstelhoz Bleibt“ vienija net 27 nevyriausybines organizacijas, kurios kovoja dėl miško išsaugojimo ir pasisako prieš pernelyg invazinę naudingųjų išteklių kasybą. Aktyvistai ne tik dalyvauja teisminiuose procesuose prieš kasybos kompaniją, tačiau savo mišką gina tikrai ekstremaliu būdu.

Koks jausmas nuolat gyventi miške?

Stovykloje apsilankiusi judėjimų „Fridays for Future“ ir „Extinction Rebellion“ narė Gabija sakė, jog stengėsi įsijausti į aktyvistų būseną, juos išklausyti ir suvokti, ką reiškia dėl savo idėjų persikelti gyventi į mišką.

Ji su kitais stovyklos lankytojais padėjo aktyvistams pjaustyti daržoves pietums, tuo metu juokėsi ir graudinosi kartu.

„Pasijutome jų bendruomenės dalimi. „Miško okupavimas“, kaip jie patys vadina šią savo akciją iš vienos pusės gali atrodyti kaip labai paprastas protesto būdas, tačiau šie žmonės iš tiesų turi gilių įžvalgų ir gerai suvokia visą socio-politinę aplinką. Būdama ten jaučiausi tarsi pasidalinusi į dvi dalis: radikalioji mano pusė ragino čia ir pasilikti, prisidėti prie jų kovos. Kita pusė traukė grįžti į Lietuvą, pas mylimą žmogų ir savo šunį. Pažadėjau sau, kad galbūt kažkada prie jų prisijungsiu, o kol kas protestuosiu kitais būdais Lietuvoje,“ – sakė G. Gorobecaitė.

„Jie yra toks stiprus aktyvizmo pavyzdys, kad nuo šiol kaskart, kai jausiuosi nemotyvuotas, pavargęs, pagalvosiu apie šiuos žmones, – pritarė Jaunasis Ambasadorius iš Rumunijos, Andrėjus. – Prisiminsiu jų grožį, jų viltį, bendruomenės stiprybę ir kelsiuosi iš lovos tam, kad kovočiau už aplinkos apsaugą savo šalyje.“

Stovykloje iškabinta Diuseldorfo aktyvistų vėliava. Asmeninio archyvo nuotr.

Klimato stovyklos dalyviai dalinosi įžvalgomis, jog šiais laikais mes prarandame ryšį su gamta, esame įtraukiami technologijų. Jaunoji karta apskritai nuolat atrodo gyvenanti virtualiame, o ne realiame pasaulyje. Atitrūkę nuo gamtos pradedame nebesuvokti, kaip stipriai nuo jos priklausome ir kokie padariniai gali ištikti, jei išbalansuosime natūralias ekosistemas.

Miškas – daug vertingesnis, nei vien stovinti mediena

Netgi jei pabandysime įvertinti to paties miško mums teikiamas naudas: jis ne tik gamina deguonį, tačiau sulaiko liūčių vandenį ir kartu tenkina mūsų rekreacinius poreikius. Tai – tik vienas iš pavyzdžių, kaip gamtinės sistemos stabilizuoja klimato kaitos ir natūralių grėsmių poveikį.

Tam, kad suvoktume mišką ne tik kaip žaliavą, turi įsitraukti vietos bendruomenės, tačiau kartu – ir mokslininkai. Jei jau matuojame miško vertę pinigais, jo vertė taip pat gali būti nustatyta vertinant iš socialinės ir gamtinės perspektyvos.

Ne visi šiandien suvokia tikrąją miško vertę, todėl, apskaičiavus vadinamąją miško ekosisteminių paslaugų vertę galima šiuos duomenis parodyti sprendimų priėmėjams kaip argumentą, kodėl svarbu saugoti tokias teritorijas.

Miškas gali tapti ir edukacine erdve – tereikia stendų, kurie informuotų apie būtent toje vietoje egzistuojančią bioįvairovę arba kokiais būdais miškas už mus kovoja su klimato kaita. Gali įsitraukti ir ekologijos, gamtosaugos studentai – konkrečios vietovės ekosisteminių paslaugų vertės skaičiavimai gali tapti puikia bakalauro ar magistro darbo tema.

Osterholzo miškas turi potencialą tapti tokia edukacine ir rekreacine erdve. Šis miškas yra tarsi apsauginis barjeras, įsiterpęs tarp kasyklos ir artimiausios gyvenvietės. Vietinius gyventojus jis saugo ne tik nuo kasyklos triukšmo ir kylančių dulkių, tačiau ir padeda tapti atsparesniems COVID-19 virusui.
(Mokslininkų tyrimų duomenimis tie, kas turi galimybę pasivaikščioti žaliose erdvėse, yra atsparesni dabartinei pandemijai – Low exposure to green areas may lead to higher rates of COVID-19 cases – Stockholm Resilience Centre)

Ekonomika vis dar laikosi ant natūralių išteklių gavybos

Visi aktyvistų veiksmai (miško „okupacija“, teisinė kova paduodant kasyklos savininką į teismą, situacijos viešinimas) yra naudingi ir ateityje gali padėti sustiprinti argumentus siekiant perteikti savo poziciją sprendimų priėmėjams.

„Klimato ir bioįvairovės krizių akivaizdoje ekonominis interesas nebegali būti prioritetas. Šių krizių sprendimas yra nesuderinamas su nuolatiniu ekonomikos augimu, nes Žemės resursai yra riboti. Ekonomika turės keistis iš esmės – patinka mums tai, ar ne. Jei nebus atsižvelgta į gamtinių sistemų galimybę atsistatyti, tvarumą, žmonių sveikatą greičiau nei per artimiausią dešimtmetį teks labai stipriai gailėtis,“ – sako Gabija iš „Fridays for Future“ ir „Extinction Rebellion“.

Naudingųjų iškasenų gavyba yra stambi ekonomikos sritis, nuolat plečiama besivystančiose šalyse, tačiau, kita vertus, ir stiprios ekonomikos tęsia šią veiklą, skirdamos šiam tikslui vis daugiau natūralių teritorijų, naikindamos jose gyvenančias augalų bei gyvūnų rūšis.

Kai vietiniai gyventojai stebi, kas vyksta su jų gyvenamąja aplinka, įsižiebia ir šiame straipsnyje aprašomo „radikaliojo aktyvizmo“ kibirkštys. Jauni žmonės jungiasi į organizacijas ar judėjimus ir eina protestuoti už teisę gyventi švarioje natūralioje aplinkoje.

Tuo metu vyriausybės ir verslai daro žalą nesilaikydami jau egzistuojančių įstatymų, vykdydami ekocidą (nusikaltimus prieš gamtą), kartu drastiškai pažeisdami iš žmonių, bendruomenių teises.

Pradinis

Technologijų dėka deimantus tapo įmanoma gaminti iš atmosferos surinkto CO2

Deimantus jau galima gaminti iš surinkto CO2

2021-07-20

„Deimantai – geriausi merginų draugai“ – ar ne? Šių brangių iš visų pusių spindinčių akmenėlių geidžia daugelis. Tačiau deimantų gavyba – intervencinis procesas, kai reikia brautis į žemės gelmes, siekiant išgauti kelis gramus šių brangakmenių niokojami dideli plotai žemės. Vis dėlto JAV kompanija surado būdą kaip brangakmenius pagaminti … tiesiog iš oro. O jei dar tiksliau – iš to, ko tame ore stipriai per daug – CO₂ .

Apie technologines naujoves pasakoja Trakų švietimo centro, įgyvendinančio iniciatyvą ,,Edukacija tvariam pasauliui”, atstovė Danutė Vizmanaitė.

Deimantai laikomi grožio ir estetikos simboliais. Tačiau visais laikais jų gavybos procesas kėlė didelių socialinių ir aplinkosauginių problemų.

„Deimantų gavyba – agresyvūs procesas. Dėl kelių gramų deimantų niokojami dideli plotai žemės. Kasant deimantus neretai naudojami sprogmenys, sunkioji technika. Prie šių procesų prisideda dar ir logistikos tarša, nes išgautos žaliavos transportuojamos dideliais atstumais. Visoje grandinėje stebima žala aplinkai. Nepaisant to, šie brangakmeniai išlieka neįtikėtinai populiarūs,“ – pasakojo D. Vizmanaitė.

Tačiau JAV kompanija „Aether“ surado būdą kaip brangakmenius išauginti laboratorijoje. Didžiausia inovacija, kurią sukūrė ši kompanija – ta, kad brangakmeniai gaminami iš atmosferoje sugauto CO₂. Šie pagaminti deimantai savo savybėmis yra identiški tiems, kurie yra išgaunami iškastiniu būdu. Gamybos būdu sukurtiems deimantams taip pat yra išduodamas lygiavertis brangakmenio vertę patvirtinantis sertifikatas.

Nemaža dalis laboratorijoje deimantus auginančių kompanijų iki šiol nėra atsiribojusios nuo planetos teršimo, nes net ir auginant deimantus laboratorijoje, neretai tam naudojamas iškastinis kuras. „Aether“ sukurtas metodas – beprecedentis. Gamybos proceso metu nekuriama jokia tarša, priešingai – ji netgi likviduojama.

Kompanija skelbia, kad pagaminti vienam deimanto karatui, iš atmosferos sugaunama apie 20 kubinių tonų CO₂. Tai – daugiau nei vidutinis žmogus sukuria per vienerius metus.

„Palyginimui, vidutinis europietis per metus laiko sukuria apie 8 tonas anglies dvideginio“, –pasakojo Danutė Vizmanaitė.

Kompanija praneša, kad ir pačiame brangakmenių gamybos procese naudoja tik švarią energiją.

Iš aplinkos sugautas ir deimantuose „užrakinamas“ CO₂– visam laikui pašalinamas iš aplinkos ir dar kartą įprasmina posakį „Deimantai – amžiams“. Tad jei svajojate apie deimantą ant piršto ar kaklo – argi nenuostabu būtų turėti papuošalą, kuris ne prisidėjo prie žemės gelmių kasimo, o bent šiek tiek sumažino anglies dvideginio koncentraciją atmosferoje?

Pradinis

Nuo to, kaip šiandien rūpinsimės dirvožemiu, priklauso, ar ateities kartoms pakaks maisto. Gabriel Jimenez nuotr. (Unsplash.com)

Lietuvos dirvožemis – pavojuje: kokios priemonės padėtų atstatyti jo būklę?

2021-06-22

Dirvožemis – mūsų maisto produktų šaltinis, todėl galima teigti, kad esame nuo jo priklausomi. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais iš dirvožemio tik imame, o tam, kad jame ir toliau užaugtų tokie pat kiekiai produkcijos – pilama tonos trašų. Šiandien minima pasaulinė kovos su dykumėjimu ir sausromis diena. Atrodytų, kad Lietuva su dykumomis neturi nieko bendra, tačiau jei nesirūpinsime dirvožemiu, jo plotai virs mažomis dykumomis.

Dirvožemis mums taip pat padeda kovoti su klimato kaita

Aplinkosaugos koalicija, kartu su Lietuvos dirvožemininkų draugija surengė konferenciją, kurioje pristatė savo pasiūlymus, ką daryti, kad Lietuvos dirvožemis nebūtų beatodairiškai alinamas.

Įžanginį žodį konferencijoje sakiusi Žemės ūkio ministro patarėja Kristina Simonaitytė teigė, jog dirvožemis – toks pat svarbus, kaip švarus oras ar vanduo. Tačiau estetiškai jis nėra mums toks patrauklus, nesuvokiame jame vykstančių procesų, todėl ir dėmesio į jo apsaugą kreipiame mažiau.

„Dirvožemis nėra taip gerai suvokiama gamtinė sistema, kaip, pavyzdžiui, miškai. Tačiau dirvožemio teikiama nauda žmogui yra didelė ir įvairiapusė: nuo maisto iki kovos su klimato kaita kaupiant organinę anglį. Todėl dirvožemio saugojimas yra vienas iš veiksmų, numatytų šios Vyriausybės programoje. Pirmiausia planuojama mažinti mineralinių trąšų naudojimą, siekiant sumažinti vandens taršą iš jo išsiplovusiomis maistinėmis medžiagomis. Šioje srityje darbai jau pradėti,“ – sakė Žemės ūkio ministro patarėja.

Ji pridūrė, jog Vyriausybė taip pat pradėjo darbus, susijusius su anglį kaupiančių gamtinių sistemų atkūrimu: pelkių, pievų, miškų. Labai sunku saugoti tai, ko negali pamatuoti, todėl Žemės ūkio ministerija palaiko dirvožemio stebėsenos sistemos tobulinimą Lietuvoje. Ūkininkai būtų skatinami taikyti sėjomainą ir kitas dirvožemį tausojančias priemonės. „Visais šiais veiksmais siekiame prisidėti ir įgyvendinti „Žaliojo kurso“ tikslus. Šiemet taip pat turėtų būti paskelbta ir atnaujinta dirvožemio strategija. Dirvožemio kokybės gerinimas suteikia tiek socialines, tiek ekonomines galimybes, jau nekalbant apie naudą švariai gamtai, ekosistemoms,“ – sakė K. Simonaitytė.

Sunkiosios technikos ir pesticidų naudojimas – labiausiai kenkiančios ūkininkavimo praktikos

Toliau kalbėjusi Aplinkosaugos koalicijos ekspertė Karolina Gurjazkaitė pirmiausia apžvelgė Lietuvos dirvožemio situaciją. Lietuvos ekonomikos instituto tyrimų duomenimis patvirtinta, kad šalies dirvožemyje vyksta erozija, mažėja jame esančios organinės anglies kiekis (kitaip tariant, mažėja jo derlingumas).

Degraduodamas dirvožemis sukelia kitas problemas: į atmosferą išskiriama jame užrakinta anglis, todėl dar paspartinama klimato kaitą. Be to kai kurios ūkininkavimo praktikos, kuriomis ir skatinama dirvožemio degradaciją, naikina bioįvairovę.

Visas šias problemas sukelia nedarnus ūkininkavimas: didelis pesticidų, sunkiosios technikos naudojimas, žemės arimas, didelių kiekių mineralinių trąšų naudojimas. Ariant aerobiniai mikroorganizmai iškeliami į atmosferą, gauna prieigą prie organinės anglies junginių, kuriais maitindamiesi, išskiria CO2.

Dar blogiau, jog teritorijos, kuriose taikomi tokie ūkininkavimo būdai, vis auga, plečiasi.

„Prie šių problemų taip pat prisideda prasta žemės ūkio politikos situacija. Kol kas Lietuvoje mes neturime dirvožemio apsaugos įstatymo, taip pat neturime jokių įstatymų, kurie kontroliuotų mineralinių trąšų naudojimą. Dar vienas aspektas – paramos politika. Dabartinė parama gali dar paaštrinti aplinkosaugines problemas, nes ja skatinama ir remiama būtent ariamos žemės plėtra,“ – savo pastebėjimus išdėstė K. Gurjazkaitė.

Dėl šių priežasčių Aplinkosaugos koalicija siūlo keisti paramos politiką: kad tausus, aplinką ir dirvožemį saugantis ūkininkavimas būtų remiamas labiau, nei taršus ūkininkavimas. Ypač aktualu tausesnio ūkininkavimo būdus naudoti tose vietovėse, kur yra augalų ar gyvūnų buveinės: reikėtų naudoti mažiau mineralinių trąšų, užsėti tarpinius pasėlius, kad juose maisto rastų vabzdžiai, o paskui juos – ir agrarinio kraštovaizdžio paukščiai..

Mineralinių trąšų naudojimas turi būti labiau kontroliuojamas. Visų pirma, institucijoms turi būti teikiama informacija, apie ūkininkų sunaudojamus trąšų kiekius. Galiausiai, turėtų būti sukurtas efektyvus dirvožemio kokybės monitoringas. K. Gurjazkaitės nuomone, efektyviausiai ši sistema veiktų, jei ES parama ūkininkams būtų susieta su dirvožemio kokybe (ūkininko laukuose).

Turėtų būti stiprinamas ūkininkų švietimas ir jų bendradabiavimas su mokslininkais. Šių metų gegužės mėnesį atliktos apklausos duomenimis, 37 proc. žmonių mano, kad dirvožemis nėra pakankamai apsaugotas, du trečdaliai apklaustųjų sutinka, kad Lietuvoje turėtų atsirasti dirvožemio įstatymas.

Jei nesaugosime dirvožemio, ateities kartos pristigs maisto

Konferencijoje pasisakęs Lietuvos dirvožemininkų draugijos prie LMA ŽŪMMS pirmininkas doc. dr. Jonas Volungevičius svarstė, jog efektyviausia būtų pradėti nuo dirvožemio įstatymo. Beje, jis pradėtas rengti dar 2015-aisiais metais, tačiau iki šiol dūla kažkur Seimo stalčiuose.

„Žemės ūkio ministerija labiau rūpinasi dirvožemio naudojimu, tačiau jo apsaugai nei Žemės ūkio, nei Aplinkos ministerijos neskiria deramo dėmesio, – nerimavo doc. dr. J. Volungevičius. – Panaši situacija yra saugomų teritorijų sistemoje – nors pedologiniai draustiniai ir yra įsteigti, neužtikrinama jų teritorijoje esančių dirvožemių apsauga. Dirvožemio įstatymo klausimas turėtų būti ir vėl pakeltas ir laikomas prioritetu.“

Pasak draugijos pirmininko, jei kalbame apie dirvožemio apsaugą, turime vertinti rodiklius, kurie parodo, kokią įtaką šiandien žemės ūkis daro Lietuvos dirvožemiui. Paprasčiau tariant, ar ūkininkaujant organinės anglies kiekis dirvožemyje didėja, mažėja, išlieka nepakitęs. Jei didėja – tuomet dirvožemis išlieka derlingas. Todėl ekspertas sakė pritariantis Aplinkosaugos koalicijos suformuotai pozicijai ir tokiam monitoringui, kurio duomenys parodytų dirvožemio kokybės kaitą ir jo agroekologinį potencialą. Doc. dr. J. Volungevičiaus manymu, dirvožemio monitoringas turėtų būti atsietas nuo bendrojo aplinkos monitoringo ir praplėstas į jį įtraukiant dirvožemio gyvybingumo (pedobiologinius) ir fizikinius rodiklius. Taip pat atnaujintas azoto ir fosforo monitoringas.

Aptartas dar vienas svarbus dirvožemio naudojimo aspektas – jo naudojimas atsižvelgiant į jo natūralias galimybes. Našiausi dirvožemiai plyti šiaurės, vidurio ir pietų Lietuvoje. Rytinėje, vakarinėje dalyje žemė nėra tokia derlinga, o kai kada visai nenaši, tačiau trąšomis siekiama iš jos išspausti paskutinius syvus. Kadangi šios teritorijos nėra derlingos, jos neturėtų būti naudojamos siekiant išgauti daug produkcijos, t.y. intensyviai.

„Turime saugoti dirvožemį ateities kartoms,“ – savo įžvalgas pabaigė doc. dr. Jonas Volungevičius.

*Nuo to, kokia po keliasdešimties metų bus dirvožemio kokybė, priklauso, ką valgys ateinančios kartos. Markus Spiske iš Unslplash.com nuotr.*

Kilogramas trąšų sukuria 1,5 kilogramo CO₂ išmetimų

Viešosios įstaigos „Žiedinė ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius papildė pašnekovus sakydamas, kad mineralinės trąšos išties padeda pamaitinti milijonus žmonių, tačiau kas per daug – tas nesveika. Tokie kiekiai, kokie yra naudojami šiandien, tiesiog išbalansuoja ekologinę sistemą.

„Vienintelis momentas, kada reikia deklaruoti, kiek tręšiama – tai deklaruojant pasėlius. Tuo metu organinėmis trąšomis tręšiantys ūkininkai turi sudaryti tręšimo planą, netgi neša atsakomybę už pertręšimą. Kuo blogai pertręšti dirvą? Pertręšus pasikeičia dirvos rūgštingumas (pH), pradeda nykti biologinė įvairovė. Jei mes tręšiame per daug, sunaikiname natūralias dirvos savybes,“ – sakė D. Tracevičius.

Pertręšus taip pat kyla didelė tikimybė, jog trąšų likučiai bus išplauti iš dirvos per pirmąjį stipresnį lietų. Tokiu būdu trąšos gali išplisti didesnėje teritorijoje – būti nuplautos į upes, jomis pasiekti netgi Baltijos jūrą.

„Tokiu būdu vienas kilogramas trąšų sukuria 1,5 kilogramo CO₂ išmetimų,“ – skaičiavo D. Tracevičius. Iš viso trąšų gamybos pramonė Lietuvoje atsakinga už maždaug dešimtadalį visų šiltnamio efektą skatinančių dujų.

Pasak „Žiedinė ekonomika“ vadovo turi būti nustatytos ribos, kiek fosforo ir azoto galima įterpti į dirvą. Trąšų apskritai nenaudoja ekologiniai ūkiai, todėl valstybė turėtų juos paremti. Kita vertus, ir tradicinis ūkis gali būti tvaresnis – taikyti sėjomainą ir kitas trąšų poreikį mažinančias agrarines priemones.

Ilgojoje perspektyvoje mineralines trąšas galima iš dalies pakeisti produktu, pagamintu iš mūsų visų maisto atliekų. Lietuvoje kasmet susidaro apie 400 tūkstančių tonų maisto atliekų, kurias mes galėtume perdirbti į kompostą. Pasak D. Tracevičiaus, iš tokio kiekio galėtų būti sukurta 200 tūkstančių tonų komposto, tinkamo Lietuvos žemės ūkiui.

Ką miestietis gali padaryti dėl Lietuvos dirvožemio?

Ūkininkai retai nori keisti nusistovėjusias ūkininkavimo praktikas. Tačiau ūkininkauti apskritai nenaudojant trąšų – įmanoma. Taip jau 15 metų dirba ekologinio ūkio savininkas Valentinas Genys.

„Žemės ūkis ir gaspadorius visais amžiais saugojo dirvožemį, – sako Valentinas. – Agronomija – tai mokslas, o ne nuomonė. Sakome, kad turime problemų su dirvožemių. Dirvožemis visada buvo ir bus, net po mūsų. Nieko negalime padaryti „išmaniau“, kaip tik išnaudoti nuostabią natūralią sistemą savo naudai.“

Pasak ūkininko, nenaudojant trąšų, dirvoje susformuoja unikalūs bakterijų- grybų ryšiai. Tačiau ūkininkauti reikia tokiais būdais, kurie tinka turimo dirvožemio tipui. Ir dar viena liūdnesnė naujiena – ekologinio ūkininkavimo teigiamas poveikis pastebimas tik po 15-20 metų. V. Genio teigimu, neariant dirvos į aplinką išskiriama mažiau CO₂. Augalams reikia šios išsiskiriančios anglies, todėl tai, kas neišskiriama į atmosferą tenka pačiam augalui.

„Sistema yra tobulai sukurta, reikia tik ją pažinti! – ragino ekologinio ūkio savininkas. – Europos sąjungos reikalavimai yra įrašyti popieriuje ir kartais ir lieka popieriuje. Vartotojai turėtų patys būti sąmoningi ir nepirkti teršiančiuose ūkiuose užaugintų produktų. Nes ateityje… už kokius pinigus nusipirksime sveikatą?“

Lietuvos gamtos fondo vykdomas projektas „Klimatosūkis“ rūpinasi, kad pažintume klimato kaitos procesus ir savo veiksmais imtumėmės juos stabdyti. Tad ką daryti, kad patys prisidėtumėte prie Lietuvos dirvožemio būklės gerinimo?
Visų pirma, galite daugiau pasidomėti ūkiais, kurių produkciją dažniausiai perkate, ieškoti ekologinių, aplinką tausojančias praktikas naudojančių ūkių.
Antra, parašyti laišką jūsų rajoną ar gyvenamąją vietovę atstovaujantiems politikams, Žemės ūkio ministerijai, kad sustiprintumėte įspūdį, jog šis klausimas Jums rūpi.

Pradinis

Programėlėje rinksite visas šias retas Europos šalių rūšis

Pasaulinė bioįvairovės diena: naujoji programėlė padės prisijaukinti tuos, už kuriuos esame atsakingi

2021-05-24

Lietuvos gamtos fondo projektas „Klimatosūkis“ kartu su 9 partneriais Bioįvairovės dienos proga išleidžia naują asmeninį CO₂ pėdsaką skaičiuoti padedančią programėlę. Projektas skirtas didinti jaunų žmonių sąmoningumą kovojant su klimato kaita, išmokti, kurie įpročiai ją labiausiai skatina. Naujosios programėlės „Klimato žaidimas“ („Climate game“) tikslas – paskatinti žmones savo anglies pėdsaką sumažinti iki 3 tonų CO₂ per metus.

Išnyko dar viena rūšis? Tai nulėmė ir kasdieniai mūsų įpročiai

Tam, kad Paryžiaus klimato susitarimo tikslai iš tiesų būtų įgyvendinti, kiekvienas pasaulio gyventojas turėtų sumažinti savo metinį anglies pėdsaką iki 3 tonų CO₂ per metus. Šiuo metu, kompaso „Global Carbon Atlas“ duomenimis, vienam Lietuvos gyventojui tenka šiek tiek daugiau nei 5 tonos CO₂ išmetimų per metus. Reikėtų juos sumažinti, bet…

Įsisukus į gyvenimo skubą ir vėl sėdame į didžiulį automobilį, pietums kepame jautienos kepsnį ar į šiukšliadėžę švystelime vienkartinio plastiko indų rinkinį. Vakare perskaitome ar išgirstame, kad išnyko dar viena reta gyvūnų rūšis.

Kiekvieno žmogaus kasdieniai įpročiai yra tiesiogiai susiję su bioįvairovės nykimu. Programėlė padeda pajusti šį ryšį – prisijungę tapsite atsakingi už salą, kurioje gyvuos arba žus įvairūs reti gyvūnai. Jie nupiešti surinkus duomenis apie nykstančias rūšis iš visų projekte dalyvaujančių šalių: Rumunijos, Bulgarijos, Vokietijos, Čekijos, Vengrijos, Latvijos, Slovakijos ir Lietuvos.

„Programėlė sugrąžina į paauglystės „tamagočių“ laikus ir dar kartą įprasmina citatą „Tampi atsakingas už tą, kurį prisijaukini“. Laukinių gyvūnų mes neprisijaukinsime, tačiau gaudami keletą jų „pagloboti“ virtualiai, labai greitai perprantame, kad jie yra priklausomi nuo mūsų veiksmų. Ir net nors nenaudoju automobilio darbo dienomis, šeimai siūliau ir savaitgalio išvykai išbandyti traukinį, nes… sąžinė užgrauš, jei tam baltajam kiškiui mano virtualioje saloje kas nors nutiks!“ – pirmaisiais žaidimo įspūdžiais dalinasi projekto „Klimatosūkis“ vadovė Inga Labutytė-Atkočaitienė.

Prižiūrima sala leidžia pajusti jūsų veiksmų poveikį

Programėlė sukurta tam, kad nuolat sektų Jūsų asmeninį CO2 pėdsaką. Pirmųjų 100 jos naudotojų kelias savaites rinkti duomenys rodo, jog jų metinis CO2 pėdsakas bus apie 4,8 tonos. Tam, kad pėdsakas būtų apskaičiuotas bent jau apytikriai, jos naudotojams kasdien reikia registruoti savo keliavimo ir mitybos įpročius. Programėlę jau galima parsisiųsti iš „Google Play“ arba „Apple“ platformų.

„Climate game“ („Klimato žaidimo“) kūrėjai siekė jos naudotojams išugdyti vadinamąją „anglies pėdsako intuiciją“. Daugelyje motyvacinių seminarų rekomenduojama didelį tikslą suskaidyti smulkesniais etapais. Programėlė padeda metinį CO₂ sutaupymų tikslą suskaidyti į kiekvieną metų dieną: registruodami savo informaciją jūs stebite, kaip auga CO₂ išmetimai, galite įvertinti, ar iki metų pabaigos tilpsite į užsibrėžtą ribą. Surinkti duomenys taip pat yra neginčijamas įrodymas, jog maži žingsniai, jei juos daro būrys sąmoningų vartotojų, turi didžiulės įtakos.

„Realybėje, aš nepajuntu, kas iš to, kad mėnesį nenaudoju savo automobilio arba padarau sau „veganiškos mitybos“ iššūkį. Taip pat nematau, kur toliau keliauja visos tos šiukšlės, kurias išmetu. Po maždaug 30-ies metų visi, gyvenantys bet kuriame pasaulio kampelyje, tikrai pajusime savo taršos padarinius. Tačiau mes nebeturime prabangos gyventi taip, kaip esame įpratę dar kelis dešimtmečius. Todėl mums teko sukurti įsivaizduojamą pasaulį, kad iškart pamatytumėte, kokią įtaką turi Jūsų veiksmai,“ – sako programėlės kūrėja Kitti Borissza.

Kova su klimato kaita – strateginis kelių milijardų žaidėjų žaidimas

Programėlė buvo sukurta pasinaudojus Europos Sąjungos finansuojamo projekto „Game on! Don‘t let climate change end the game“ („Klimatosūkis: dabar Tavo ėjimas“) lėšomis. Šį projektą įgyvendina 10 partnerių iš 8 centrinės ir Rytų Europos šalių. Nevyriausybinės organizacijos siekia apie klimato kaitą komunikuoti kitaip, atrasti pozityvių naujienų ir įkvėpti piliečius žingsnis po žingsnio keisti savo kasdienius įpročius.

„Dauguma pranešimų apie klimato kaitą siekia atkreipti žmonių dėmesį į vykstančią katastrofą, tačiau jie kelia beviltiškumo ir baimės jausmus. Žmonės suvokia, kad situacija yra prasta, bet o ką padarysi? Projekte „Game on“ mes nusprendėme į tai pažvelgti kiek kitaip: o jei į klimato kaitos problemą žvelgtume kaip į strateginį žaidimą? Įtraukdami į savo veiklą įvairias žaidybines veiklas, norime įkvėpti ir paskatinti daryti pokytį. Kova su klimato kaita – strateginis ir daugelio žaidėjų žaidžiamas žaidimas. Šiandien mes jį žaidžiame kiekvieną dieną,“ – sako „Game on“ komunikacijos vadovas Andrasas Staniszlavas.

Pradinis

Kompiuterinių žaidimų mėgėjas. Alexander Andrews nuotrauka iš Unsplash.com

Jei jau žaidžiate – bent jau žaiskite už planetą

2021-03-26

Justas Kažys

Žaidimai (kokie jie bebūtų – stalo, lauko ar kompiuteriniai) traukia daugelį žmonių. Žaisdami mes ne tik pailsime nuo kasdienos darbų ar linksmai praleidžiame laiką su draugais, bet ir kažką naujo sužinome, išmokstame naujų įgūdžių. Žaidimo metu įgūdžius tobuliname tarsi nepastebimai ir tai leidžia daug geriau ir greičiau įsisavinti informaciją. Todėl net ir tokia sudėtinga ir kompleksiška tema kaip klimato kaita gali būti gvildenama žaidžiant. Šiame straipsnyje pristatome įdomiausius klimato kaitos kompiuterinius ir fizinius žaidimus.

Auganti žaidimų paklausa

2020 m. pasaulyje buvo priskaičiuojama daugiau kaip 2,6 mlrd. kompiuterinių žaidimų žaidėjų ir pastarieji pandemijos metai jų gretas dar pagausino. Auga ne tik žaidėjų, bet ir vaizdo žaidimų pramonės pajamos – praėjusiais metais jos sudarė 140 mlrd. dolerių per metus – daugiau nei Holivudo, Bolivudo ir muzikos įrašų pardavimai kartu sudėjus.

Per pastarąjį dešimtmetį pasaulyje buvo sukurta daugybė žaidimų gamtosaugos ir klimato kaito tema. Mokslininkai Jason S. Wu ir Joey J. Lee žurnale „Nature Climate Change“ publikuotame straipsnyje teigia, kad žaidimai šia tema yra tinkamas būdas klimato kaitos iššūkiams spręsti.

Žaidimų įvairovė

Klimato, visuotinio atšilimo arba klimato kaitos, žaidimai, yra prisiskiriami rimtų žaidimų kategorijai, kitaip tariant, jų pagrindinis tikslas nėra pramoga. Šie žaidimai imituoja ir analizuoja realaus gyvenimo problemas, leidžia žaidėjams jas patirti. Klimato kaitos vaizdo žaidimų problemos paprastai yra energijos vartojimo efektyvumas ir ekologiškų technologijų diegimas, būdai sumažinti šiltnamio efektą skatinančių dujų emisijas.

J. S. Wu ir J. J. Lee pateikia lentelę, kurioje klasifikuoja klimato žaidimus.

Formatas	Žaidimų pavyzdžiai
Su tiesioginiu vadovavimu	„Climate Diplomat“ „SMARTIC“
Kortų ir stalo	„Arctic Saga“; „EcoChains: Arctic Crisis“; „Keep Cool“
Kompiuterinis	„Anno 2070“; „Climate Challenge“ „Fate of the World“
Mobilus	„Climate Mission 3D“; „WB Climate“
Apjungiantys	„FutureCoast“ „Greenify“ „Love Letters to the Future“

Žaidimų galia

„Žaidimai gali būti galingas būdas mokyti, įtikinti ar informuoti apie svarbias temas, – teigia Joey Lee. – Gerai suprojektuoti žaidimai suteikia tokias mokymosi galimybes, kurios labai skiriasi nuo vadovėlių ar vaizdo įrašų; turinys nėra tik „įsisavinamas“, žaidimai pateikia realybės modelį arba sistemą, su kuria mokinys (studentas) gali bendrauti ir žaisti“.

Pasak vieno iš Jungtinių Tautų (JT) Aplinkos apsaugos programos (UNEP) direktorių jaunimo klausimais Sam Barratt „Žaidimų pramonė šiuo metu yra bene didžiausia pramogų rūšis, o jos pasiekiamumas ir įtraukimo galios yra beprecedentės. Tinkamai pritaikyti, žaidimai gali būti pagrindinis kelias siekiant paskatinti diskusijas aplinkosaugos klausimais“. Jis tikisi, kad COP26 susitikimo metu Glazge pavyks pasiekti 1 milijardą žaidėjų kurie ne tik supras, bet ir imsis veiksmų.

*Žaidimo „Mission 1.5“ vartotojo sąsaja https://mission1point5.org/*

Jungtinių Tautų Plėtros programa (UNDP) pati išleido naują mobilų žaidimą pavadinimu „Mission 1.5“ kurio tikslas – šviesti pasaulio piliečius apie klimato pokyčius ir leisti jiems balsuoti dėl galimų sprendimų. Jo pavadinimas reiškia įsipareigojimą išlaikyti vidutinės temperatūros kilimą žemiau 1,5 °C ribos – kaip numatyta Paryžiaus klimato susitarime. Pasak kūrėjų, tikimasi, kad žaidimas įtrauks maždaug 20 milijonų žmonių.

Ištisos aplinkosaugos žaidimų platformos

Nemažai internetinių platformų siūlo žaisti arba suteikia nuorodas į egzistuojančius klimato žaidimus. Pavyzdžiui, „Games4Sustainability“ platforma siūlo daugiau nei 100 įvairaus sudėtingumo ir tematikos žaidimų – visi jie siejasi su Jungtinių Tautų darbotvarkės 2030 darnaus vystymosi tikslais.

„Legends of Learning“ platforma padeda mokytojams paversti savo pamokas įdomiomis, įtraukiančiomis, naudojant moksliniais tyrimais pagrįstus gamtos žaidimus.

„Climate Collage“ („Klimato koliažas“) – tai žaidimas, prieš penkerius metus inicijuotas V. Masson-Delmotte (vienos iš Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) vadovių). Žaidimas skatina į vientisą paveikslą sudėlioti visus su klimato kaita susijusius reiškinius ir procesus nuo priežasčių iki pasekmių. Jis vyksta grupėse, žaidžiama kortomis su svarbiausiais klimato kaitos teiginiais (bei jų paaiškinimais). Žaidėjai bando korteles sudėlioti į vientisą seką ir po maždaug 3 valandų gauna priežasčių-pasekmių koliažą. Žaidimas baigiasi diskusija, kurioje dalyviai apibūdina kilusius jausmus ir galimus sprendimus.

Nuo 2018 m. „Climate Collage“ tapo daugiau nei žaidimu, bet vieša iniciatyva kurios tikslas – šviesti apie klimato pokyčius. Organizacija nuolat rengia dirbtuves norintiems išmokti vesti ir platinti šį žaidimą. Covid-19 metų jos prieinamos nuotoliniu būdu. Taip pat, organizacija ketina aktyviai dalyvauti tarptautinio susitikimo COP26 renginiuose Glazge.

Prisitaikymo prie klimato kaitos žaidimas

„The Climate Adaptation Game“ („Prisitaikymo prie klimato kaitos žaidimas“) – tai žaidimas, kurį 2019 m. sukūrė Švedijos nacionalinis žinių ir klimato kaitos prisitaikymo žinių centras (SMHI) kartu su Linköpingo universitetu ir vidurinių mokyklų mokytojais. Čia žaidėjams tenka iššūkis taip pertvarkyti išgalvotą Weatherton miestą, kad jis būtų prisitaikęs prie klimato pokyčių. Apsnūsti neleidžia ekstremalūs orų įvykiai, tokie kaip karščio bangos ir smarkus lietus. Pavyzdžiui, jūsų bus paprašyta išgelbėti ligoninę nuo potvynio ir padidinti žemės ūkio atsparumą sausroms. Ar tai visi iššūkiai? Norėtumėt!

„Be miesto pritaikymo klimato pokyčiams, jūs taip pat turite išlaikyti patenkintus gyventojus, klestinčią ekonomiką ir kartu siekti darnaus vystymosi tikslų,“ – sako Pontusas Wallinas, vienas žaidimo kūrėjų.

*Žaidimo vartotojo sąsajos pavyzdys pasiekiamas per SMHI internetinį puslapį (Neset ir kt. 2020) https://www.mdpi.com/2071-1050/12/5/1789*

Žaidimą galima žaisti vienam arba su draugais (žaidėjai gali rinktis iš 7 skirtingų vaidmenų), jį galima atsisiųsti nemokamai.

Mokslas ir žaidimai greta

Svarbu paminėti, kad į žaidimų, galvosūkių, viktorinų, dėlionių ir kitų interaktyvių priemonių naudojimą įsitraukia ir rimtos mokslinės institucijos. Pavyzdžiui JAV Aplinkos apsaugos agentūra EPA, Nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdyba NASA, taip pat siūlo nesudėtingų interaktyvių žaidimų.

Neatsilieka ir ES institucijos. Dar 2005 m. Europos aplinkos agentūra (EEA) pasiūlė kompiuterinį žaidimą „Honoloko“, o ES iniciatyva „Pasaulinis klimato kaitos aljansas“ (GCCA+) siūlo patikrinti savo žinias žaidžiant internetinius žaidimus. Europos Komisijos paskyroje jaunimui galima rasti ir stalo žaidimą, ir interaktyvią apklausą lietuvių kalba!

Jungtinių tautų aplinkosaugos programa (UNEP) 2019-aisiais inicijavo „Playing for the Planet Alliance“ projektą, kuris subūrė net 29 garsiausias žaidimų bendroves (tokias kaip „Sony Interactive Entertainment“, „Microsoft“, „Google Stadia“). 2020 m. organizuotas „Green Game Jam“ renginys įtraukė 110 milijonų žaidėjų per 11 pagrindinių žaidimų kurtų tokių studijų kaip „Angry Birds“ ir „Subway Surfers“. Šiemet renginys turėtų vykti mobiliosiose platformose kovo-gegužės mėnesį.

„Klimatosūkis“ kviečia pažaisti dėl klimato

Žaidimai nebūtinai turi būti reikalauti iš žaidėjų rasti sudėtingus sprendimus – jie gali tiesiog priminti apie gamtos grožį. Pavyzdžiui, žaidimo „Photosynthesis“ kūrėjas Hjalmar Hach („Blue Orange“) siekia, kad pasinertume į magišką miško pasaulį.

Dar įvairesnio gamtinio pasaulio kūrimą leidžia žaidimas „Planet“. Jo kūrėjas lietuvis Urtis Šulinksas („Blue Orange“) siūlo kurti dykumas ir kalnų grandines, plėsti savo miškus, vandenynus ir ledynus, kad būtų sukurta palanki aplinka gyvūnams. Dar viena graži išimtis yra Lijanos Kanarskienės nuotaikingas, spalvingas bei skirtingus sudėtingumo lygius siūlantis stalo žaidimas vaikams „Rūšiavimo ABC“.

Projektas „Klimatosūkis“, kurio vienas pagrindinių tikslų yra per įvairius žaidimus ir mobilias aplikacijas edukuoti jaunus žmones ir suaugusius apie klimato kaitą, taip pat artimiausiu metu pristatys vieną stalo žaidimą ir vieną mobiliąją aplikaciją.
Pirmiausia, bendradarbiaudami su žaidimų platforma „LoQuiz“, projekto atstovai sukūrė Vilniaus klimato kaitos orientacinį žaidimą kurio metu dalyviai turėjo atspėti 10 su klimato kaita susijusių taškų ir įveikti šią trasą. Panašus klimato kaitos orientacinis žaidimas netrukus bus paskelbtas ir Kaune, jį kartu su projekto komanda kuria Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviai.

Taip pat projektas yra numatęs organizuoti geocashing tipo žaidimą Lietuvoje ir dar 6 projekto šalyse. Projekto nariai Čekijoje, organizacija „Na mysli“ jau baigė kurti stalo žaidimą klimato kaitos tematika, kuris šią vasarą turėtų būti išleistas ir pasiekti Lietuvą.

Pasak organizacijos direktorės Viktorie Tenzerova žaidime, pavadintame „Terra Futura“ žaidėjams teks užduotis sukurti tvarią ekonomiką ir apsaugoti savo šalies žemę.

„Galimybių tai padaryti bus įvairių, tačiau ne visos jos – „švarios“, – sako V. Tenzerova. Šis žaidimas sukurtas taip, jog teršiant ir nekreipiant dėmesio į besikaupiančias atliekas, pasekmes patiria visi žaidėjai – nes juk gyvename vienoje bendroje planetoje.

*Kuriamos programėlės elementas – baltasis kiškis. Projekto „Game on“ nuotr.*

„Klimatosūkis“ jau šiemet pristatys ir programėlę, kuri leis žaisti keičiant (arba ne) savo kasdienius įpročius. Programėlėje galėsite realiu laiku stebėti, kaip atrodo jūsų turimas žemės lopinėlis, kaip kintant jūsų įpročiams jaučiasi įvairios Lietuvai būdingos rūšys. Programėlės kūrėjai jau įtraukė į žaidimą vieną dėl besniegių žiemų kenčiančią Lietuvos rūšį – Baltajį kiškį ir dalinasi šio padarėlio vaizdu.

Pradinis

Būdas „išpirkti“ savo taršą – miškai nepajėgūs mūsų išgelbėti, reikės keisti įpročius

2021-03-19

Įmonės ir žmonės moka mokesčius už tai, kad jų išmestos atliekos būtų tinkamai sutvarkytos. Labai realu, jog netrukus mokėsime ir už savo automobilių išmetamą taršą. O kaip su CO₂išmetimais? Dalis verslų savo anglies pėdsaką išperka (angl. terminas offsetting) investuodami į sodinamus miškus. Ir toks būdas pastaraisiais metais populiarėja. Tačiau mokslininkai ir aplinkosaugininkai nerimauja, kad tai nevirstų būdu „išpirkti nuodėmes“ nedarant jokių kitų pokyčių – nes, nepaisant ištisų hektarų atsodintų miškų, vis tik vien miškai ar pelkės neišgelbės žmonijos nuo klimato krizės. Apie tai kalbėta Didžiosios Britanijos ambasados surengtoje diskusijoje su Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Britanijos nevyriausybinių organizacijų atstovais bei mokslininkais. Šiandien, minint tarptautinę Miškų dieną, dalinamės pagrindinėmis renginyje nuskambėjusiomis įžvalgomis.

Žaluma miestuose – gyvybiškai svarbi ne tik bitėms

Sveikindamas konferencijos dalyvius Didžiosios Britanijos ambasadorius Brianas Olley teigė, jog klimato kaitai geriausiai pasipriešins ne tos šalys, kurių vyriausybės savo piliečiams pasakys, ką ir kaip daryti, o tos, kurių piliečiai patys ieškos sprendimų, spaus vyriausybes priimti tvaresnius, aplinkai draugiškesnius sprendimus, o nevyriausybinės organizacijos aktyviai reikalaus pokyčių – būtent tai pamažu vyksta Didžiojoje Britanijoje.

„Kova su klimato kaita – tai jau nebe įsipareigojimas, o galimybė. Siekiame ne tik pasimokyti vieni iš kitų, bet ir būti katalizatoriais, sutelkti pilietinei visuomenei galios kovojant su klimato kaita,“– sakė B. Olley.

Konferenciją pradėjo Didžiosios Britanijos Žaliųjų pastatų tarybos (UK Green Building Council) atstovas Christopheris Mossas, pasidalinęs faktais, kokią naudą mums, žmonėms, suteikia miestuose pritaikyti gamtiniai sprendimai.

*Chriss Moss pranešimas – schema, ką vadiname gamtiniais sprendimais. Konferencijos stop kadras*

„Kas tie gamtiniai sprendimai? Tai visa mėlynoji ir žalioji infrastruktūra, kuri gali būti naudojama ir pavieniui, ir sujungus ją į bendrą sistemą. Tai drenažo, lietaus nuotekų sistemos, žalieji stogai, žaliosios sienos, medžiai ir žaliosios zonos prie gatvių, visi parkai ir skverai miestuose, vandens telkiniai, šlapynės ar pelkės,“– kalbėjo C. Mossas.

Tokie sprendimai miestuose saugo nuo patvinimo, tačiau kartu – ir nuo sausrų, stabdo klimato kaitos poveikį, gerina oro kokybę, suteikia pavėsį karštais vasaros mėnesiais, negana to, teigiamai veikia miestiečių psichologinę savijautą ir bendrą sveikatą. Tai erdvė poilsiui ar sportui arba tiesiog socializavimuisi su kaimynais.

Nuo „būtų gražu“ iki „būtina“

„Žalioji infrastruktūra saugo bioįvairovę – nes tai floros ir faunos buveinės, taip pat per žaliąsias zonas rūšys gali keliauti iš vienos teritorijos į kitą, ko šiandien miestuose labai trūksta. Beje, žalioji infrastruktūra gali didinti žemės ar nuosavybės vertę, taigi, ir stimuliuoti ekonomiką,“ – pabrėžė pranešėjas iš Britanijos.

Šioje šalyje, skaičiuojama, jog jau daugiau nei 5 milijonai pastatų stovi zonose, kurios gali būti užtvindytos potvynio. Taip pat per paskutiniąsias karščio bangas Didžiojoje Britanijoje mirė apie 1500 žmonių, skaičiuojama, jog artėjančių karščio bangų gali nepakelti dar apie 7000 britų.

„Ir šioje situacijoje gamtiniai sprendimai vis dar suprantami kaip „na, būtų smagu įrengti“, – nerimavo C. Mossas. – Vis dar nėra nuolatinio ilgalaikio finansavimo žaliajai infrastruktūrai, skiriasi jos svarbos suvokimas tarp įvairių savivaldos skyrių.“

*Gamtiniai sprendimai mieste turėtų būti traktuojami ne „gražu pažiūrėti“, bet kaip būtinas miesto infrastruktūros elementas. Solen Feyissa iš Unsplash nuotr.*

Chirstopheris Mossas kartu su kolegomis ruošia 7 gamtinių sprendimų pritaikymo principus, kurie bus skirti nekilnojamojo turto savininkams, savivaldybėms, architektams ir urbanistams.

Miškai ir pelkės jau dabar sugeria ketvirtadalį mūsų išmetamų dujų

Žvilgsnį į Lietuvos situaciją konferencijoje pristatė Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė.

„Kai žvelgiame į žemėlapį, žalioji Lietuvos teritorija yra suskirstyta į miškus, pievas, dirbamus laukus, gyvenamosios paskirties žemę, kitos paskirties žemę. Didžiausią potencialą sugerti šiltnamio efektą skatinančias dujas turi miškai, pievos ir pelkės. Ką tai reiškia? Jog jei verčiame miško žemę į dirbamus laukus – emisijas didiname, jei dirbamą žemę paverčiame natūralia pieva – emisijas mažiname,“ – paaiškino L. Paškevičiūtė.

*Linos Paškevičiūtės pranešimas apie skirtingas žemės paskirtis ir kaip šios teritorijos skatina ar stabdo klimato kaitą. Konferencijos stop kadras.*

Lietuva Europos institucijoms rengia ataskaitas apie šiltnamio dujų išmetimus. 2019-ųjų metų šalies ataskaitoje rašoma, jog įvairūs sektoriai išmetė apie 20 000 kilotonų CO₂ekvivalento_,o Lietuvos miškai ir pievos sugėrė arti ketvirtadalio šių išmestų dujų. Žvelgiant į visų Europos šalių ataskaitas galima pastebėti, kad miškai ir pievos daugelyje šalių sugeria didžiausią išmetamų dujų dalį.

„Vis dėlto pelkės daugelyje šalių priskiriamos prie išmetimus didinančių teritorijų. Pelkės ir durpynai neturėtų būti eksploatuojami – šios teritorijos turėtų būti pasitelktos stabdyti klimato kaitą. Natūralūs miškai, pelkės ir pievos turi būti branginami dėl savo savybės natūraliai sugerti klimatą šildančias dujas,“ – sakė Lina Paškevičiūtė.

Ūkinę veiklą įmanoma tęsti ir atkūrus natūralią durpynų būklę

Konferencijoje vykusioje diskusijoje projekto „Klimatosūkis“ atstovas, Vilniaus universiteto mokslininkas Justas Kažys pastebėjo, jog gamta pati pajėgi išspręsti problemas, dėl kurių jau tiek laiko sukame galvą ir diskutuojame. Vienintelis klausimas – kaip grąžinsime gamtą ir žalumą į urbanizuotas teritorijas, betono miestus?

„Pagal Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitą, žaliosios teritorijos gali sugerti iki trečdalio išmetamų klimato atšilimą skatinančių dujų. Neabejoju šiai skaičiavimais, tačiau tokių rezultatų pavyks pasiekti tik tuomet, jei visos šalys susitelks ir taikys gamtinius sprendimus. Kol kas trūksta kompleksinio požiūrio,“ – sakė J. Kažys.

*Diskusijos akimirka: Justas Kažys, Nerijus Zableckis, Ojars Balcers, Paul de Zylva ir diskusijos moderatorė Vaida Pilibaitytė*

Pasak kito diskusijos dalyvio, Lietuvos gamtos fondo pelkių atkūrimo projekto vadovo Nerijaus Zableckio, apie dešimtadalį Lietuvos teritorijos užima durpynai. Tačiau prieš kelis dešimtmečius apie trys ketvirtadaliai durpynų buvo nusausinti ir panaudoti ūkinei veiklai: auginti ūkiniams miškams, kasti durpėms ar tiesiog užsiimti žemės ūkiu..

„Dabar tos nusausintos teritorijos į atmosferą išskiria didžiulius kiekius CO₂. Jei nutrauktume nusausintų durpynų naudojimą, iškart sutaupytume didžiulį kiekį emisijų. Tačiau ūkininkai vis dar gauna išmokas už tai, kad ūkininkautų durpynuose. Nors Vokietija, Nyderlandai rodo sėkmingus pelkininkystės pavyzdžius – kaip ūkininkauti durpynuose, kurie yra įmirkę, kur atstatytas natūralus vandens lygis ir auginami tokie augalai, kurie auga šlapioje aplinkoje. Vėliau tie augalai panaudojami kaip biokuras, pašaras gyvuliams, statybinės medžiagos ir panašiai,“ – pabrėžė N. Zableckis.

*Pūsčios pelkė. Lietuvos gamtos fondo nuotr.*

Miškasodis neatleidžia nuo atsakomybės

Latvijos gamtos fondo atstovas Ojars Balcers teigė, jog Latvijoje durpynų ir pelkių potencialas taip pat yra didelis bei net pusę šalies teritorijos dengia miškai.

„Gamtiniai sprendimai – ne kažkas naujo. Tai tiesiog sprendimai, nuo kurių mes atitolome, tačiau turėtume juos nuolat taikyti: saugoti, atkurti gamtą, – pastebėjo dar vienas diskusijos dalyvis, tvarumo analitikas ir organizacijos „Friends of the Earth“ atstovas Paulas de Zylva. –
Pagaliau tiek verslai, tiek vyriausybės ima suprasti, kad toliau taip tęsti neįmanoma, reikia keistis. Prasideda diskusijos, kaip galėtume ištaisyti tai, kas padaryta. Bet kol vienoje srityje taisome, gal tiesiog užbaikime taršias, žalingas veiklas? Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje jau ruošiamasi sustabdyti durpynų pardavimą privatiems asmenims, taip pat planuojami efektyvesni pastatai, planuojama neberemti ūkininkų, kurie gausiai naudoja trąšas ir visiškai nualina dirvožemį.“

Vis dėlto, jis nerimavo, jog pasinaudodamas tuo, jog pasodintas miškas sugeria CO₂, verslas gali pagrįsti savo neveiksnumą ir vengti rimtesnių pokyčių.

*Pasak Britanijos nevyriausybinės organizacijos atstovo, verslams negalima leisti išsisukti vien su miško sodinimu. Joel Swick iš Unsplash* nuotr.

„Pavyzdžiui, Londono Heathrow oro uostas nori pradėti didžiulį plėtros projektą ir tarsi išpirkdamas daromą žalą, investuoti į durpynų, pelkių atkūrimą. Aš sakyčiau, taip neveikia. Verslui negali būti leista „išsisukti“ su miškų sodinimu ar investicijomis į žaliąsias zonas. Jie turi būti atsakingi už emisijas savo sektoriuje! Matome, kad kai kurie net neplanuoja mažinti savo emisijų, tik skelbiasi, kaip sodina miškus. Tai nėra sąžininga, nes tai gali sukelti papildomų problemų tolimoje perspektyvoje. Beje, verslai turėtų jausti ir vartotojų spaudimą šioje srityje, nes turime paskutinį dešimtmetį padaryti teisingus sprendimus,“ – ragino Paulas de Zylva.

Jis pabrėžė, kad medžiai turi būti sodinami tam numatytose teritorijose, nes tai darant padrikai miškai gali ir nepadėti sumažinti klimato kaitos poveikio.

„Štai todėl man nelabai patinka žongliravimas statistika. Nes gali paimti mažiausią statistikos detalę ir pagrįsti bet ką, ką nori įrodyti. Jei nėra kompleksinio sprendimo – idėja neveiks,“ – pridūrė Lietuvos gamtos fondo projekto „Klimatosūkis“ atstovas Justas Kažys.

Tačiau Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas Nerijus Zableckis teigė, jog emisijų išpirkimas gali būti laikinas sprendimas verslui.

„Anglies pėdsako, savo emisijų kuriamų emisijų išpirkimas, investuojant į gamtinius sprendimus, verslui gali būti laikinas sprendimas tol, kol bus pakeistos gamybos technologijos,“ – sakė Lietuvos gamtos fondo projekto „LIFE Peat Restore“ vadovas Nerijus Zableckis.

Laužome ietis, nors pokyčiams beliko geras dešimtmetis

Diskusijos dalyviai renginį baigė įžvalgomis, jog turėtume daugiau dėmesio skirti atkurdami CO2 natūraliai sugeriančias teritorijas, tačiau nesitikėti, jog jos mus išgelbės. Ir galiausiai bendradarbiauti sprendžiant klimato kaitos krizę.

„Reikia įvairių sektorių įsitraukimo – ne tik nevyriausybinių organizacijų. Lietuvoje, tiesą sakant, neturime tiek daug mokslinių tyrimų rezultatų – mums vis dar trūksta mokslinių įrodymų, kad naudodami gamtinius sprendimus, mes iš tiesų išspręstume klimato kaitos problemą,“ – sakė Lietuvos gamtos fondo Nerijus Zableckis.

„Manau, jog investicijos į gamtines teritorijas, jų atkūrimą turėtų išaugti. Kita vertus, negalime užsikabinti ir įtikėti, kad vien pelkių atkūrimas, miškų sodinimas mus išgelbės. Diskusijoje buvo užsiminta ir apie aviaciją – mes tikrai per daug skraidome, šis sektorius išmeta per daug – ir šie išmetimai turėtų būti mažinami,“ – sakė Latvijos gamtos fondo atstovas Ojars Balcers.

„Manau, didelė problema yra stiprus pasipriešinimas iš žemės ūkio sektoriaus, iš ūkininkų. Mes vis dar laužome ietis, kovojame, nors jau reikėtų sujungti jėgas ir pradėti veikti,“ – sakė Lietuvos gamtos fondo projekto „Klimatosūkis“ mokslininkas Justas Kažys.

Visą renginį galite pažiūrėti puslapyje www.climateaction.lt

Pradinis

Lietuvių nuomonė apie klimato kaitą: domisi galimais sprendimo būdais, bet širsta vos išgirdę apie „mėsos mokestį“

2021-03-01

Jaunoji klimato kaitos ambasadorė Diana Samulionytė

„Klimato kaita“ – šiandien tokią frazę girdime beveik kiekvieną dieną ir labai skirtinguose kontekstuose. Dažniausiai – iš gerai žinomų šalies ir pasaulio žmonių: mokslininkų, politikų, visuomenininkų. O ką apie ją mano eilinis šalies pilietis, kurio darbas su gamtos tyrimais ar klimato politikos formavimu niekaip nesusijęs?

Vilniaus universiteto meteorologijos ir hidrologijos specialybės studentė Diana Samulionytė visus metus nuo 2019-ųjų gruodžio stebėjo lietuvių pamėgtą socialinį tinklą „Facebook“, naudodama „SentiOne“ įrankį. Tai – dirbtinio intelekto socialinio klausymosi įrankis, kuris taip pat yra naudojamas „Klimatosūkio“ projekte visuomenės nuotaikoms įvertinti.

Klimato kaita rūpėjo tol, kol užgriuvo pandemija

Per minėtą laikotarpį buvo sekamos keturios frazės: „klimato kaita“, „globalinis atšilimas“, „iškastinis kuras“ ir „medžių kirtimas“. „SentiOne“ įrankis, per vienerius metus rado net 5 219 įrašų su šiais žodžiais. Populiariausi naujienų puslapiai, kuriuose buvo minimos minėtos frazės buvo Lrt.lt, „Aplink ir ratu“, „Neįtikėtini faktai“, Lrytas.lt, Delfi.lt. Žmonės tris iš penkių kartų savo įrašuose tiesiog dalinosi nuorodomis į šias internetines svetaines.

Per metus užfiksuotas vienas laikotarpis, kuomet tris mėnesius iš eilės šių frazių vartojimas augo: nuo gruodžio iki vasario mėnesio pabaigos. Tuomet kovo mėnesį labai staigiai krito – kaip tik tuo metu, šalyje buvo fiksuojami pirmieji koronaviruso atvejai ir įvestas visuotinis karantinas.

Kitas šių frazių vartojimo padažnėjimas užfiksuotas 2020 m. liepos mėnesį. Per vieną mėnesį užfiksuota 450 nauji įrašai (beveik 9 proc. viso metinio skaičiaus). Liepos mėnuo išsiskyrė ir tuo, kad pagal „SentiOne“ filtrą „įtakos balai“ (kurie priklauso nuo to, kiek įrašu buvo domėtasi ir kaip tikėtina, kad jis bus matomas), rasti 6 populiariausi straipsniai iš kurių 5 aprašė tą pačią aktualiją – klimato aktyvistei G. Thunberg suteikta 1 mln. eurų premiją už nuopelnus žmogiškumui.

Kai kuriomis „iš viršaus“ nuleidžiamomis priemonėmis lietuviai piktinasi

Iš komentarų skaičiaus, galima daryti išvadą, kad „Facebook“ naudotojus klimato kaitos tema sudomina tuomet, kai straipsniuose kalbama ne apie pačią klimato problemą, bet apie jos sprendimų būdus, kurie gali turėti įtakos visuomenės įpročiams ar patogumui, taip pat apie Lietuvos valstybės lėšas, skiriamas kovai su klimato kaita. Lyginant sausio ir vasario mėnesio populiariausių straipsnių antraštes, straipsniai, kurie kalba apie pačią klimato kaitos problemą sulaukia vidutiniškai 30 komentarų, o straipsniai apie sprendimo būdus, kurie iš esmės pakeistų visuomenės įpročius – 53 komentarų.

Vasario mėnesį, vieni populiariausių straipsnių buvo: „Profesorius paneigė paskelbtus mitus apie klimato kaitą Lietuvoje: iki teisybės – toli“ ir „ES gali būti pradėtas svarstyti „mėsos mokestis“. Įrašas apie mitus susijusius su klimato kaita susilaukė tik 32 komentarų, kai įrašas apie „mėsos mokestį“ – dvigubai daugiau.

„SentiOne“ programa taip pat leidžia įvertinti ir visuomenės nusiteikimą dėl aptariamo reiškinio. Tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2019 gruodžio pradžios iki 2020-ųjų gruodžio pradžios) vyravo neutralios nuomonės apie klimato kaitą – jos sudarė beveik 61 proc. Neigiamos nuomonės sudarė 15 proc. (803 paminėjimai), o teigiamos – 24 proc. (1270 paminėjimai).

Beveik visi pasidalinimai internetinių portalų nuorodomis „Facebook“ puslapyje fiksuojami kaip neutrali emocija. Pagal „SentiOne“ įrankį, įraše apie klimato kaitos mitus ir „mėsos mokestį“ vyrauja neutralios nuomonės, tačiau peržvelgus straipsnių komentarus galima pastebėti, kad temoje apie „mėsos mokestį“ vyrauja neigiamos nuomonės, kuriose vartotojai piktinasi jog mokestis klimato kaitos nesustabdys, o ir pats mėsos vartojimas nėra susijęs su klimato kaita. Įraše apie klimato kaitos mitus, komentuojama, jog dėl besikeičiančio klimato nieko nepadarysi, „nepapūsi prieš vėją“, o straipsnyje kalbinamas mokslininkas – vienintelis iš nedaugelio, suprantančių, kad visa klimato kaita yra natūralus dalykas: „Viskas vyksta natūraliai ir nieko mes nepakeisim, teisus profesorius.“

*Vis dar yra tikinčių, jog klimato šiltėjimas – natūralus reiškinys. William Bossen tirpstančių ledynų nuotrauka iš Unsplash.com*

Tačiau atsiranda prieštaraujančių profesoriui klimato kaitos neigėjams: „Ir sutapk tu man? Žmonijos keliama veikla su natūraliai žemėje vykstančiais procesais. Žmonija paleido milžiniškus kiekius CO₂, o žemė pradėjo eilinį savo ciklą šiltėjimo link. Na ir sutapimai. Manau, kad tokių profesorių tik daugės. Jeigu tai natūraliai vykstantys procesai žemėje, tai yra priežastys. Kur hipotezės, prielaidos? Dabar tik išvados, kad keitėsi praeityje.“

Aistras kursto Gretos Thunberg pavardė

Liepos mėnesį, populiariausiuose straipsniuose vyrauja bendra tema – G. Thunberg gauta 1 mln. eurų premija už nuopelnus žmogiškumui. Nors tema, apie kurią rašoma, nėra tiesiogiai susijusi su klimato kaita, tačiau Greta Thunberg per kelerius metus tapo viena iš pagrindinių kovos su klimato kaita vedlių. Lyginant populiariausius straipsnius per visą stebėjimo laikotarpį, didesnio komentarų skaičiaus ir dėmesio susilaukė tie, kuriuose minima G. Thunberg pavardė – per 7 straipsnius buvo 610 komentarų, o panašia tema susijusių straipsnių grupelė (pinigai ir būdai skirti kovai su klimato kaita) per tuos pačius mėnesius susilaukė 546 komentarų.

Įrankio „SentiOne“ duomenimis, didžioji dauguma liepos mėnesio komentarų yra neutralūs – beveik 60 proc., neigiamų komentarų yra tik 18 proc. Vis dėlto, skaitant visus liepos mėnesio komentarus, galima pastebėti, kad didžioji dalis jų iš tiesų yra neigiami. Neigiamuose komentaruose pašiepiama G. Thunberg psichikos būklė, tai, kad septyniolikmetė nelabai ką supranta ir tarptautinėse konferencijose savo kalbas skaito iš lapo. Taip pat komentatoriai leidžiasi į pasvarstymus, jog už „parėkavimus“ ji gauna premijas, o tokius dalykus galėtų padaryti bet kas: „Ir kaip motyvuoti jaunimą dabar mokintis, kai čia kažkokia nei mokslo, nei žinių neturinti, nieko nebaigusi gauna milijonus už kažkokias kalbas kurias jai kažkas parašo“.

*Gretos Thunberg portretas ant pastato sienos. Nuotrauka* *Aslıhan Altın iš Unsplash*

Vis dėlto teigiamuose komentaruose G. Thunberg yra ginama – kad nėra daug tokio amžiaus jaunų žmonių, kurie taip gerai suprastų klimato kaitos žalą, kad reikia didžiulės drąsos kalbėti prieš didžiųjų šalių lyderiams ir stebint daugybei pasaulio žmonių: „ <…> surask toki vaiką, kuris taip puikiai suprastų gamtos veiksnius, jų įtaka ekosistemai ir jos ardymui…Va būtent tokio amžiaus būdami vaikai net nežino kas yra gamta (visapusiškai), manyčiau mums visiems reikia pasimokyti iš Gretos ir pradėti gamtą saugoti ne kalbėdami apie Kinija ar Amerika, o kiekvienam pažvelgti į save ir savo veiksmus bandant išsaugoti gamtą.“, „Na galime piktintis arba pritarti. Bet tokie žmonės reikalingi, kad atkreiptų visų kitų dėmesį ir sutelktu bendrus tikslo siekėjus, iškeltų problema į viešumą. Dabar visi pamatę Gretą pagalvoja apie žalą aplinkai…“

Apibendrinant, galima pastebėti, kad per vienerių metų laikotarpį išsiskyrė vienas ryškus laikotarpis (mėnesiais iki pandemijos pradžios), kuomet keturios frazės, susijusios su klimato kaita buvo vartojamos itin dažnai. Taip pat frazių vartojimas kilo liepos mėnesį. Pagal „SentiOne“ įrankį lietuviškame „Facebook“ pagrindinė vyraujanti nuomonė apie klimato kaitą yra neutrali, tačiau peržiūrint komentarus galima pastebėti, jog dauguma programos priskirtų teigiamų ir neutralių komentarų išties yra neigiami.

Artimiausiu metu, Europai siekiant tapti klimatui neutraliu žemynu, matyt, pasirodys daugiau straipsnių, aprašančių naujas taisykles ar apribojimus, kurių reikės tam, kad visi bendrai sumažintume CO₂ ir kitų klimatą šildančių dujų išmetimus. Tačiau svarbu ne tik skelbti apie drastiškus klimato kaitos padarinius, tačiau ir pasiūlyti sprendimų, kaip visi kartu galime stabdyti šį procesą. Jei jums įdomu – skaitykite klimatosukis.lt ir čia mes sieksime dalintis pozityviomis naujienomis bei galimais sprendimais.

Pradinis

Vėjo jėgainių parkas prie Didžiosios Britanijos krantų. Nicholas Doherty nuotr. iš Unsplash.com

COVID-19 pamokos: pandemija klimato krizės neišspręs, kokių priemonių teks imtis?

2021-02-23

Jau metus taip intensyviai nebekeliaujame. Dalis – nebevykstame į darbą. Į darželius ar mokyklas nevežame vaikų. Iš pirmo žvilgsnio sustabdėme tikrai daug veiklų, kurios generuoja CO₂ išmetimus. Tačiau statistika rodo, kad pandemija už mus neišspręs klimato kaitos krizės. Reikės imtis veiksmų. Tad kokie pokyčiai, apribojimai ar paskatinimai numatomi šviežiai išleistoje Lietuvos Nacionalinėje klimato kaitos darbotvakėje?

Nė vienas nėra apsaugotas

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šiuo metu manoma, kad dėl klimato kaitos kasmet miršta daugiau nei 150 000 žmonių. Taigi, kai kuriose šalyse dėl klimato kaitos mirusių žmonių skaičius gali viršyti net COVID-19 aukų skaičių.

„Tiek klimato krizė, tiek zoonozinės ligos (COVID-19) plitimas – abu yra paskatinti žmogaus veiklos. Abi krizės buvo netikėtos ir abiem atvejais nepavyko užkirsti kelio priešlaikinėms žmonių mirtims“ rašoma garsiame medicinos žurnale „Lancet“. Nepriklausomi tyrėjai nustatė, kad nė viena šalis nėra apsaugota nuo žmonių mirčių, o kiekvienas neseniai žurnalo parengtos ataskaitos rodiklis turi neigiamą tendenciją (t.y. situacija tolydžio blogėja).

Būtent todėl Europa vieningai sutarė, jog vyriausybėms įgyvendinant ekonomikos atkūrimo planus dėmesys turi būti skiriamas ir klimato kaitos bei ekologijos klausimams. Jei atsakas į COVID-19 nebus suderintas su nacionalinėmis klimato kaitos strategijomis, pasaulis negalės įvykdyti savo įsipareigojimų pagal Paryžiaus susitarimą, tuomet dar labiau bus pakenkta visuomenės sveikatai tiek šiandien, tiek ateityje.

Mes susilaikėme nuo daugybės dalykų – o CO₂ išmetimai toliau augo

„Trumpas COVID-19 pandemijos sukeltas anglies dvideginio išmetimų sumažėjimas neturės reikšmingos įtakos ilgalaikiams klimato pokyčiams“, – tokia viltis daužanti išvada buvo paskelbta 2020-ųjų pabaigoje, Jungtinių Tautų ataskaitoje.

Nepaisant pandemijos, kuri sustabdė mums įprastą gyvenimą, klimato kaita tebevyksta: 2019 m. bendras šiltnamio efektą skatinančių dujų (ŠESD) išmetimas pasiekė naują rekordą – 59,1 gigatonos anglies dioksido ekvivalento (GtCO2e). Taip pat 2020 m. buvo patys karščiausi metai nuo meteorologinių matavimų pradžios.

Prognozuojama, kad dėl pandemijos anglies dvideginio emisija sumažės iki 7 proc., tačiau šis nuosmukis reiškia tik tai, kad iki 2050 m. temperatūros kilimas sulėtės 0,01 °C. Tokiais tempais iki amžiaus pabaigos klimato atšilimas bus apribotas iki 3,2 °C, tačiau tai – gerokai daugiau, nei siekis nesušildyti klimato daugiau nei 2 °C ar 1,5 °C (beje, pastaroji riba jau yra pasiekta).

Yuli Shan ir jo bendradarbių žurnale „Nature Climate Change“ paskelbtame tyrime modeliuojamos šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimų tendencijos po pandemijos. Šių mokslininkų teigimu, bendras 79 šalių išmetamų teršalų kiekis per 5 metus (nuo 2020 iki 2024) sumažės 3,9–5,6%, palyginti su baziniu scenarijumi (be pandemijos). Tai sumažins 2020 m. pasaulinį išmetamų teršalų kiekį iki 2007 m. ribos.

Žinoma, siekiant gaivinti ekonomiką, valstybėms prireiks investicijų į energetiką. Apskaičiuota, kad per artimiausią 5 metų laikotarpį, atsigaunant pasaulio ekonomikai, išmetamų klimatą šildančių dujų kiekis padidės 1,05 gigatonos (0,74%). Tačiau yra du keliai: investuoti į daug anglies dioksido išskiriančius sektorius, arba pereiti prie švarios energijos.

Taršiausias galimas scenarijus padidintų išmetamų teršalų kiekį 16,4% (23,2 Gt) per artimiausius penkerius metus. „Žaliausias“ scenarijus galėtų sumažinti išmetamų teršalų kiekį 4,7% (6,6 Gt).

*Iniciatyva „Suvienyti mokslo“: 2020 m. stiprėjantis klimato kaitos poveikis (© World Meteorological Organization (WMO), 2021)*

Pandemija nusinešė milijonus gyvybių, tačiau milijardams atvėrė akis

Daugelis mokslinių tyrimų ir visuomenės apklausų pabrėžia, kad po-pandeminė situacija yra puiki proga keisti nusistovėjusias nuostatas. Šiuo metu tvarios plėtros, „žaliojo kurso“ planai sulaukia didelio gyventojų pritarimo visame pasaulyje. Nepriklausomos rinkos tyrimų bendrovės „Ipsos“ paskelbtoje apklausoje „Žemės diena 2020“ skelbiama, kad septyni iš dešimties pasaulio gyventojų šiandien mano, jog klimato kaita yra tolygi problema šiuo metu pasaulį krečiančiai pandemijai. Du trečdaliai gyventojų pritaria aplinką tausojančiam ekonomikos atsigavimui po krizės.

Europos investicijų banko (EIB) klimato apklausoje nustatyta, kad COVID-19 krizė padarė įtakos piliečių supratimui, kokia gali būti ekstremali klimato kaitos sukelta situacija. Tiesa Europoje nedarbas (41 proc.) ir finansų krizė (37 proc.) piliečių vis dar įvardijami kaip du pagrindiniai iššūkiai ir jie nusveria klimato kaitą (33 proc.). Panašios tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. KTU atliktame tyrime pastebima, kad greta COVID-19 grėsmės, ekonominė krizė kelia itin dideli susirūpinimą 66 proc. respondentų.

EIB klimato apklausa parodė, jog nors dauguma respondentų labiau jaudinasi dėl COVID-19 nei dėl klimato pokyčių, jie vis tiek tiki, kad jų pasirinkimai ir veiksmai gali prisidėti prie kovos su klimato kaita. 70% europiečių ir 95% respondentų iš Kinijos pritartų griežtesnėms vyriausybės priemonėms, kurios priverstų gyventojus pakeisti savo elgesį.

*EIB klimato apklausa: dauguma ES gyventojų pritaria, kad ekonomikos gaivinimo po COVID-19 kartu spręstu ir klimato krize (EIB Climate Survey, 2021, © European Investment Bank)*

Ką planuoja Lietuva?

Iš buvusios Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos teko girdėti, jog spartesnis CO2 išmetimų mažinimas Lietuvai būtų per didelis iššūkis. Tačiau naujoji Aplinkos ministerijos vadovybė savo planuose nurodo, jog Lietuva iki 2050-ųjų taps klimato kaitai neutralia šalimi, t.y. neišmes daugiau CO₂, nei sugeria šalies miškai, daugiametės pievos. Iki 2030-ųjų išmetimai bus sumažinti trečdaliu (lyginant su 2005-ųjų metų lygiu) iki 2050-ųjų Lietuva taps klimatui neutralia šalimi, pasinaudodama CO₂ sugeriančiais miškais ir kitomis teritorijomis bei naudodama anglies dvideginį sugauti gebančias technologijas. Tokie įsipareigojimai numatomi Vyriausybei svarstyti pateiktoje Nacionalinėje klimato kaitos darbotvarkėje.

Automobilių savininkams – naujas mokestis, iškastinis kuras neberemiamas

Aplinkos ministerija siūlo atsisakyti visų mokestinių lengvatų iškastiniam kurui ir šilumos gamybai iš anglių ar naftos produktų. Pramonės įmonėse ketinama skatinti žaliojo vandenilio gamybą vietoj iki šiol įprastų kuro rūšių, taip pat pakeisti taršius gamybos būdus, skatinti žiedinės ekonomikos ir naujų, su ja susijusių darbo vietų, kūrimą. Naują akcizą įvesti trąšoms bei pesticidams, durpių briketams. Apskritai energetikos produktai bus papildomai apmokestinti anglies dvideginio dedamąja (šilumos gamyba iš taršą keliančių žaliavų kainuos brangiau). Siekiama skatinti gyventojus tapti nepriklausomais nuo energijos tiekimo apskritai, naudoti savo atsinaujinančios energijos išteklius – tikimasi, kad per artimiausią dešitmetį sau energiją gaminančių namų ūkių šalyje bus bent trečdalis.

Planuojama iki 2023-iųjų pakeisti šiuo metu galiojantį aplinkosauginį mokestį registruojant naują automobilį visuotiniu taršos mokesčiu, savivaldybės turės nustatyti „mažos taršos“ zonas. Iki 2030-ųjų ketinama išmetimus iš transporto sumažinti bent 14 proc. Šiuo metu, lyginant su 2005-ųjų metų lygiu, išmetimai iš transporto yra išaugę 36 proc. nors mūsų tikslas – juos kuo labiau sumažinti.

*Lietuva iki 2040-ųjų ketina atsisakyti iškastinio kuro. Patrick Hendry nuotr. iš Unsplash*

Planuojama, jog jau 2024-aisiais Lietuvos gatvėmis važinės dešimtadalis elektrinių lengvųjų automobilių, o iš krovininio transporto (N klasės) – trečdalis bus varomi elektra.

Viešuosiuose pirkimuose iki 2030-ųjų turės būti įsigyjama ne mažiau nei 50 proc. elektromobilių (lyginant su visu automobilių parku).

Iki 2050-ųjų ketinama pasiekti, kad mažiausiai pusė daugiau nei 300 kilometrų atstumą gabenamų krovinių būtų vežama geležinkeliais ir vandens keliais (ne krovinininiais automobiliais).

Sąvartynuose – vos 5 proc. atliekų

Žemės ūkio sektoriuje per artimiausią dešimtmetį ketinama bent 15 proc. sumažinti azotinių mineralinių trašų vartojimą. Taip pat iki 2030-ųjų 80 proc. galvijų srutų ir mėšlo turės virsti biodujomis. Iki 2040-ųjų žemės ūkio sektoriuje ketinama visiškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo.

Ministerija planuoja mokestinėmis priemonėmis skatinti atliekų perdirbimą, antrinį žaliavų panaudojimą gamyboje, per artimiausią dešimtmetį šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimus sumažinti bent 65 proc. Ambicingas tikslas – jog iki magiškos 2030-ųjų ribos sąvartynuose būtų šalinama vos 5 proc. komunalinių atliekų, o perdirbama – 70 proc. pakuočių. 60 proc. atliekų turėtų būti antrą kartą panaudojama, tokiu būdu valstybėje skatinama žiedinės ekonomikos plėtra.

Oro taršą iki 2030-ųjų ketinama sumažinti perpus, numatant griežtesnes ribines oro taršos vertes, griežčiau kontroliuoti naudojamo kietojo kuro kokybę. Gyventojai bus skatinami šilumos gamybai naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, patys gaminti ir kaupti energiją – iki 2050-ųjų iš atsinaujinančių energijos šaltinių turėtų būti pagaminama 90 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos energijos, o energijos naudojimo intensyvumas sumažintas pustrečio karto, lyginant su 2017-aisiais.

Jau nuo 2024-ųjų visi nauji visuomeniniai pastatai bus statomi naudojant bent pusę medienos ar ekologiškų (organinių) žaliavų.

Didės neariamų plotų ir miškų

Saugomos teritorijos, planuojama, užims 20 proc. Lietuvos ploto, ketvirtadalis iš jų bus griežtai saugomos. Ūkinių kirtimų saugomose teritorijose mažės, valstybė ketina išpirkti dalį sengirių požymių turinčių miškų. Gyventojai bus skatinami įveisti miškus savo privačiuose sklypuose.

Šalies miškingumas iki 2030-ųjų turėtų pasiekti 35 proc., o plotai, kuriuose taikomos neariminės žemės dirbimo technikos turi išaugti bent 3 kartus. Planuojama inventorizuoti ir atkurti pažeistus durpynus (šlapžemes) bei uždrausti eksploatuoti naujas pelkes (nuo 2024-ųjų). Taip pat sukurti dirvožemio stebėsenos sistemą, imtis priemonių, kad jis nebūtų sparčiai alinamas.

iekiant, kad Lietuva taptų klimatui neutralia šalimi, reikės didinti šalies miškingumą. Miškai - natūraliai CO2 sugeriančios teritorijos. Simon Wilkes nuotr. iš Unsplash — *Siekiant, kad Lietuva taptų klimatui neutralia šalimi, reikės didinti šalies miškingumą. Miškai – natūraliai CO2 sugeriančios teritorij*os. *Simon Wilkes nuotr. iš Unsplash*

Planuojama tobulinti poveikio aplinkai vertinimo procesą ir galimybę visuomenei gauti šią informacijąIki 2023-ųjų ketinama sukurti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio prognozės sistemą, įgalinti savivaldybes rinkti daugiau duomenų apie savo aplinką. Miestai, turintys daugiau nei 20 tūkst. gyventojų, bus įpareigoti parengti miesto žalinimo planus. Apskritai iki 2030-ųjų kažkuris Lietuvos miestas virs pavyzdiniu beatliekiu miestu.

Visą naująją Lietuvos klimato kaitos valdymo darbotvarkę galite rasti ČIA.

Pradinis