Įspūdžiai po „Clean games“ ir žygio „Už švarią Lietuvą!“ – ar tikrai šiukšlinimas yra didžiausia problema?

Inga Labutytė-Atkočaitienė

Praėjusį savaitgalį Lietuvoje įvyko pirmosios mažo masto „Clean Games“ žaidynės, kurias Lietuvoje inicijavo Lietuvos gamtos fondas. Entuziastingai nusiteikusių „Clean Games“ žaidėjų būrelis įsiliejo į žygio „Už švarią Lietuvą!“ gretas vienai dienai, žygio atkarpai nuo Liūlinės iki Pabradės. Dardėjome susitikti su Giedriumi Buču traukiniu ir apžiūrinėjome visus kitus keleivius, ant rankos užsikabinusius po didžiulį pintą krepšį – kol šitaip dygsta baravykai, kokios dar šiukšlės? Tačiau gal ir gerai, kad apie 10 žmonių vieną dieną paskyrė tokiai „nevertingai“ veiklai kaip šiukšlių rinkimas. Ne tik viena Lietuvos atkarpa liko švaresnė, tačiau ir galvoje gimė naujų įžvalgų.

„Clean Games“ rugsėjo 19-ąją vienu metu įvyko 9-iose šalyse. Šio žaidimo rezultatai fiksuojami išmaniojoje programėlėje ir jo esmė – paprasta: per vieną valandą surinkti kuo daugiau šiukšlių, jei dar turi laiko jas išrūšiuoti – už tai skaičiuojami papildomi taškai. Žaidėjai gauna skirtingų spalvų tačiau vienodos talpos maišus ir, pasitelkę jų nuomone efektyviausią šiukšlių paieškos strategiją, kovoja dėl kokio nors prizo.

Lietuvos „Clean Games“ įvyko kelyje, visi dalyviai nuolat judėjo ir tik išmušus lemtingam metui stabtelėjo pasverti savo surinktų šiukšlių kiekio. Kadangi aptikome kelias baidarių sustojimo vietas, tai buvo „lobynai“ – ir stiklo, ir plastiko, ir nuorūkų (pasiryžus jas išrankioti už 10 nuorūkų žaidime skiriamas 1 taškas).

Laimėjusios „Burundukų“ komandos atstovas su per valandą surinktu šiukšlių kiekiu. Lietuvos gamtos fondo nuotr.

Po šios valandos pasveikinome nugalėtojus – komandą „Burundukai“, kruopščiai išrūšiavusią stiklą, plastiką ir kitas atliekas. Būtent tai lėmė, jog jie kelių taškų persvara aplenkė varžovus. Visose kitose šalyse smagus žaidimas tuo ir baigėsi. Iš viso apie 4000 žaidimo dalyvių per vieną valandą surinko apie 96 tonas šiukšlių.
Įvairių už Baltijos jūros regioną atsakingų sekretoriatų, organizacijų atstovai akcentavo, kad įvedant žaidimo elementą šiukšlių rinkimo talkos tampa daug smagesnės, įsitraukia daug jaunų žmonių.

 Tačiau po žaidimų mūsų laukė dar bent keliolika kilometrų su „Už švarią Lietuvą!“ žygeiviais, griaudžiančiais nuo sprogimų ir šūvių Pabradės poligono pakraščiais.

Įprastus radinius papildė gausybė įvairiausių dydžių šovinių gilzių, nuplėštas ženklas apie galimą aplinko taršą, karinio transporto padangos atplaiša. Iš viso per dieną surinkome 6 didelės talpos šiukšlių maišus. Tačiau, pasak G. Bučo, surinkti negana, dienos pabaigoje žygeiviai visą šį turtą rūšiuoja.

Keisčiausi žygio atkarpos radiniai. Lietuvos gamtos fondo nuotr.

Sutikite, nuėjus pora dešimčių kilometrų tai nėra smagiausia veikla. Kartais iš krūvos trauki neaiškias plastiko draiskanas ir svarstai – prie ko šitą šlykštybę priskirti?

Tačiau tik pabaigusi šį darbą supratau, kad jis – bene svarbiausias. Pirmoji arba aukščiausioji eilutė Giedriaus komandos sukurtoje „matricoje“ – maisto pakuotės. Didžioji masė šiukšlių nugulė ten. Pirmasis stulpelis – plastiko atliekos. Vėlgi ten susitelkė reikšminga dalis dienos lobio. Medicininės kaukės – dar vos pusmetį gyvename su viruso grėsme, o jau kauburėlis jų susikaupė pavojingų/ medicininių atliekų kampe. Ištrauktų vien iš pakelių 20-ies kilometrų ruože.

Visoms plastikinėms pakuotėms pagaminti reikėjo tam tikrų išteklių. Kai kuriais atvejais – brangesnių net už tos pakuotės turinį. Vienkartiniai kavos puodeliai – jie ne tik voliojasi gamtoje, tačiau ir yra neperdirbami. Tad tai, kad žygeiviai juos ištraukė iš miškų – dar ne pabaiga. Tenka šiuos puodelius mesti į mišrių atliekų konteinerį. Ir nesvarbu, kur bebūtų, jie yra planetos galvos skausmas.

Mes galvojame apie alternatyvas. O gal juos padengti moderniu „earth coating“? Gal plastiką galima gaminti iš kukurūzų? Bet iš tiesų mums reikėtų ne tik mokytis nemėtyti ledų ar saldainių popierėlių kur papuola, tačiau ir galvoti, kaip apskritai nesukurti tokių atliekų. Gal įmanoma rinktis saldainius viename bendrame maišelyje? Smulkiai pjaustytas bulves prieš žygį pasiskrudinti orkaitėje ir įsimesti į priešpiečių dėžutę kaip užkandį?

Na gerai, pradėkime nuo mažų tikslų – gal galima tiesiog įsimesti į kuprinę ar automobilį tą vieną daugkartinį kavos puodelį. Ir jau 20-ies kilometrų atkarpoje ne tik išnyks keliasdešimt neperdirbamų ir taršių šiukšlių– dar ir neeikvosime planetos resursų gamybai daikto, kuris veiksmingas 10, na, gal 15 minučių.  Jau šiandien tuos resursus, kurių turėtų užtekti metams, išnaudojame per pusmetį.

„Atrodo, kad daiktas yra pigus. Bet iš tiesų mes tą kainą skolinamės iš ateities kartų. Ateis toks metas, kai jiems teks labai brangiai mokėti – arba sveikata, arba finansais,“ – tokią mintį žygiuojant Pabradės miškais išsakė Giedrius Bučas.

Aš buvau ta laimingoji, kuriai teko suskaičiuoti surinktus traškučių, ledų ir saldainių popierėlius. Arba, kitaip tariant – neperdirbamas, dažniausiai gamtoje randamas šiukšles. Tokią čežančią smulkmę, kurios buvo 275 vienetai. Atrodo, su tiek ledų ir traškučių visa koncertų sale galėtum pamaitinti. Ir tai – iš 20-ies kilometrų palei visai neintensyvų kelią.

Tebūnie – surinksime. Bet ar taip pat žygiuoti reikės ir kitą vasarą? Kokią dalelytę savo komforto galime atsisakyti, kad tokie kiekiai atliekų nesikauptų ne tik miškuose – bet ir šiukšliadėžėse?

Didžiojoje Britanijoje jau ima grįžti pienininko profesija – to vyruko, kuris rytais visiems prie durų pastato po šviežio pieno stiklinį (!) butelį ir pasiima ištuštintą. Gal tai atrodytų, kaip žingsnis atgal į XX amžių, bet prisiminkite – ten liko ir įpročiai, kurie neužversdavo planetos šiukšlėmis ir vienkartiniais pigiais daiktais.