Lapkričio pradžioje 16 jaunų žmonių iš 8 Europos valstybių bei Nikaragvos Centrinėje Amerikoje susirinko Vokietijos Solingeno mieste. Savaitę laiko jie analizavo klimato kaitos ir klimato teisingumo klausimus bei lankė vietos aktyvistus ir objektus. Judėjimų „Extinction Rebellion“ bei „Fridays for Future“ aktyvistei Gabijai Gorobecaitei labiausiai įstrigo kelionė į Olsterholzo mišką – čia kai kurie savanoriai pasirinko gyvenimą rankomis suręstoje stovykloje vien tam, kad miško „nesuėstų“ šalia veikianti kasykla.
Anksti ryte ketveriukė iš skirtingų šalių susitinka traukinių stotyje. Tai Andrėjus iš Rumunijos, Kaleth iš Nikaragvos, Caro iš Vokietijos ir Gabija iš Lietuvos. Traukinys vėluoja ir kyla rizika, kad jie nespės į planuotą autobusą. Laimei, jau po kelių valandų jie pasiekia kelionės tikslą – Osterholzo mišką.
Miškas ir kalkakmenio kasyklos
Visai šalia Osterholzo miško veikia kalkakmenio kasyklos. Klimato kaitos stovyklos ketveriukė miške sutinka dvi vidutinio amžiaus aktyvistes Majo ir Barbarą. Jos priklauso organizacijai „Osterholz Bleibt“ ir visą savo laiką skiria šio miško ploto apsaugai. Saugoti miškingas teritorijas klimato kaitos kontekste turėtų būti dar aktualiau, tačiau Osterholzo atveju susikerta aplinkosaugos ir verslo interesai.
Šalia miško veikiančios kalkakmenio kasyklos, priklauso kompanijai „Oetelshofen GmbH & Co“. Kasyklų savininkas, deja, taip pat turi ir dalį miško, tad nors iš miško kalkakmenio neišgausi, verslininkas mąsto pragmatiškai: kasant kalkakmenį lieka atliekų, kurias reikia kažkur padėti. Kodėl neiškirtus miško aikštelės, tam, kad būtų vietos atliekoms sandėliuoti, o miško medieną – tiesiog parduoti?
Ir nors Osterlholzo miškas iš tiesų yra priskirtas saugomai teritorijai, kasyklos savininkas, turintis gerus ryšius su politikais, randa kaip apeiti aplinkosauginius reikalavimus.
Kasykla, žinoma, kuria tam tikras CO2 emisijas. Jos matuojamos Vokietijos kontroliuojančių institucijų, tačiau, pasak miške gyvenančių aktyvisčių, pagal matavimus tarša niekada neviršija leistinos ribos.
Kad saugomos teritorijos statusas nėra pakankamai stiprus įrodo ir netoli esančio miško lopinėlio istorija. Jis taip pat buvo saugomas, tačiau pagal detaliuosius planus numatyta toje vietoje nutiesti kelių juostų greitkelį. Saugoma teritorija tiesiog „perkelta“, tad dabar saugomas buvęs sąvartynas, nors nėra aišku, kokios retos rūšys tokioje vietoje galėtų gyventi.
Kalkakmenis kasamas nesvarstant, kiek dar šio ištekliaus užteks. Aktyvistės Majo nuomone, auganti karta jau nebegalės gauti naudos iš šio resurso. Tuo metu už 8 kilometrų nuo Osterlholzo miško plyti jau išeksploatuota kalkakmenio kasykla. Joje ir būtų galima sandėliuoti dabartinių kasybos darbų atliekas, be to, buvusioje kasykloje stovi namas, kuriam gresia tiesiog nugarmėti nuo šlaito žemyn dėl dirvožemio erozijos. Dabartinės kasyklos atliekomis būtų galima šlaitą sutvirtinti.
Tačiau kasyklos savininkui ši mintis nepatinka – jo nuomone, pernelyg toli vežti atliekas 8 kilometrus. Jam labiau priimtinas miško iškirtimas ir ploto išvalymas taip pat kainuos daug darbo ir laiko.
Atliekoms naudoti jau išekslploatuotą kasyklą – „per sudėtinga“
Klimato stovyklos dalyviai – tarp jų ir Gabija – neteko žado, kai pamatė vietą, kurią galima pavadinti „fronto linija“ – joje miškas ribojasi su kasyklos teritorija. Čia jau dvejus metus stovi aktyvistų nameliai ir palapinės – jie tiesiog gyvena savo ginamame miške, kad kasdien galėtų stebėti kasyklos darbuotojų veiksmus.
Visai šalia miško – kalkakmenio kasyklos, priklausančios kompanijai „Oetelshofen GmbH & Co“.
Kasyklų savininkas, deja, taip pat turi ir dalį miško, tad nors iš miško kalkakmenio neišgausi, verslininkas mąsto pragmatiškai: kasant kalkakmenį lieka atliekų, kurias reikia kažkur padėti. Iškirtus mišką atsirastų pakankamai ploto šioms atliekoms sandėliuoti.
Ir nors Osterlholzo miškas iš tiesų yra priskirtas saugomai teritorijai, kasyklos savininkas, turintis gerus ryšius su politikais, randa kaip apeiti aplinkosauginius reikalavimus.
Kasykla, žinoma, kuria tam tikras CO2 emisijas. Jos yra matuojamos kontroliuojančių institucijų, poveikis aplinkai stebimas, tačiau, pasak miške gyvenančių aktyvisčių, pagal matavimus tarša niekada neviršija leistinos ribos.
Kad saugomos teritorijos statusas nėra pakankamai stiprus įrodo ir netoli esančio miško lopinėlio istorija. Jis taip pat buvo saugomas, tačiau pagal detaliuosius planus numatyta toje vietoje nutiesti kelių juostų greitkelį. Saugoma teritorija tiesiog „perkelta“, tad dabar saugomas buvęs sąvartynas, nors nėra aišku, kokios retos rūšys tokioje vietoje galėtų gyventi.
Kalkakmenis kasamas nesvarstant, kiek dar šio ištekliaus užteks. Aktyvistės Majo nuomone, auganti karta jau nebegalės gauti naudos iš šio resurso. Tuo metu už 8 kilometrų nuo Osterlholzo miško plyti jau išeksploatuota kalkakmenio kasykla. Joje ir būtų galima sandėliuoti dabartinių kasybos darbų atliekas, be to, buvusioje kasykloje stovi namas, kuriam gresia tiesiog nugarmėti nuo šlaito žemyn dėl prasidėjusios dirvožemio erozijos. Dabartinės kasyklos atliekomis būtų galima šlaitą sutvirtinti.
Tačiau kasyklos savininkui ši mintis nepatinka – jo nuomone, pernelyg toli vežti atliekas 8 kilometrus. Jam labiau priimtinas miško iškirtimas ir ploto išvalymas taip pat kainuos daug darbo ir laiko.
„Orstelhoz Bleibt“ vienija net 27 nevyriausybines organizacijas, kurios kovoja dėl miško išsaugojimo ir pasisako prieš pernelyg invazinę naudingųjų išteklių kasybą. Aktyvistai ne tik dalyvauja teisminiuose procesuose prieš kasybos kompaniją, tačiau savo mišką gina tikrai ekstremaliu būdu.
Koks jausmas nuolat gyventi miške?
Stovykloje apsilankiusi judėjimų „Fridays for Future“ ir „Extinction Rebellion“ narė Gabija sakė, jog stengėsi įsijausti į aktyvistų būseną, juos išklausyti ir suvokti, ką reiškia dėl savo idėjų persikelti gyventi į mišką.
Ji su kitais stovyklos lankytojais padėjo aktyvistams pjaustyti daržoves pietums, tuo metu juokėsi ir graudinosi kartu.
„Pasijutome jų bendruomenės dalimi. „Miško okupavimas“, kaip jie patys vadina šią savo akciją iš vienos pusės gali atrodyti kaip labai paprastas protesto būdas, tačiau šie žmonės iš tiesų turi gilių įžvalgų ir gerai suvokia visą socio-politinę aplinką. Būdama ten jaučiausi tarsi pasidalinusi į dvi dalis: radikalioji mano pusė ragino čia ir pasilikti, prisidėti prie jų kovos. Kita pusė traukė grįžti į Lietuvą, pas mylimą žmogų ir savo šunį. Pažadėjau sau, kad galbūt kažkada prie jų prisijungsiu, o kol kas protestuosiu kitais būdais Lietuvoje,“ – sakė G. Gorobecaitė.
„Jie yra toks stiprus aktyvizmo pavyzdys, kad nuo šiol kaskart, kai jausiuosi nemotyvuotas, pavargęs, pagalvosiu apie šiuos žmones, – pritarė Jaunasis Ambasadorius iš Rumunijos, Andrėjus. – Prisiminsiu jų grožį, jų viltį, bendruomenės stiprybę ir kelsiuosi iš lovos tam, kad kovočiau už aplinkos apsaugą savo šalyje.“
Klimato stovyklos dalyviai dalinosi įžvalgomis, jog šiais laikais mes prarandame ryšį su gamta, esame įtraukiami technologijų. Jaunoji karta apskritai nuolat atrodo gyvenanti virtualiame, o ne realiame pasaulyje. Atitrūkę nuo gamtos pradedame nebesuvokti, kaip stipriai nuo jos priklausome ir kokie padariniai gali ištikti, jei išbalansuosime natūralias ekosistemas.
Miškas – daug vertingesnis, nei vien stovinti mediena
Netgi jei pabandysime įvertinti to paties miško mums teikiamas naudas: jis ne tik gamina deguonį, tačiau sulaiko liūčių vandenį ir kartu tenkina mūsų rekreacinius poreikius. Tai – tik vienas iš pavyzdžių, kaip gamtinės sistemos stabilizuoja klimato kaitos ir natūralių grėsmių poveikį.
Tam, kad suvoktume mišką ne tik kaip žaliavą, turi įsitraukti vietos bendruomenės, tačiau kartu – ir mokslininkai. Jei jau matuojame miško vertę pinigais, jo vertė taip pat gali būti nustatyta vertinant iš socialinės ir gamtinės perspektyvos.
Ne visi šiandien suvokia tikrąją miško vertę, todėl, apskaičiavus vadinamąją miško ekosisteminių paslaugų vertę galima šiuos duomenis parodyti sprendimų priėmėjams kaip argumentą, kodėl svarbu saugoti tokias teritorijas.
Miškas gali tapti ir edukacine erdve – tereikia stendų, kurie informuotų apie būtent toje vietoje egzistuojančią bioįvairovę arba kokiais būdais miškas už mus kovoja su klimato kaita. Gali įsitraukti ir ekologijos, gamtosaugos studentai – konkrečios vietovės ekosisteminių paslaugų vertės skaičiavimai gali tapti puikia bakalauro ar magistro darbo tema.
Osterholzo miškas turi potencialą tapti tokia edukacine ir rekreacine erdve. Šis miškas yra tarsi apsauginis barjeras, įsiterpęs tarp kasyklos ir artimiausios gyvenvietės. Vietinius gyventojus jis saugo ne tik nuo kasyklos triukšmo ir kylančių dulkių, tačiau ir padeda tapti atsparesniems COVID-19 virusui.
(Mokslininkų tyrimų duomenimis tie, kas turi galimybę pasivaikščioti žaliose erdvėse, yra atsparesni dabartinei pandemijai – Low exposure to green areas may lead to higher rates of COVID-19 cases – Stockholm Resilience Centre)
Ekonomika vis dar laikosi ant natūralių išteklių gavybos
Visi aktyvistų veiksmai (miško „okupacija“, teisinė kova paduodant kasyklos savininką į teismą, situacijos viešinimas) yra naudingi ir ateityje gali padėti sustiprinti argumentus siekiant perteikti savo poziciją sprendimų priėmėjams.
„Klimato ir bioįvairovės krizių akivaizdoje ekonominis interesas nebegali būti prioritetas. Šių krizių sprendimas yra nesuderinamas su nuolatiniu ekonomikos augimu, nes Žemės resursai yra riboti. Ekonomika turės keistis iš esmės – patinka mums tai, ar ne. Jei nebus atsižvelgta į gamtinių sistemų galimybę atsistatyti, tvarumą, žmonių sveikatą greičiau nei per artimiausią dešimtmetį teks labai stipriai gailėtis,“ – sako Gabija iš „Fridays for Future“ ir „Extinction Rebellion“.
Naudingųjų iškasenų gavyba yra stambi ekonomikos sritis, nuolat plečiama besivystančiose šalyse, tačiau, kita vertus, ir stiprios ekonomikos tęsia šią veiklą, skirdamos šiam tikslui vis daugiau natūralių teritorijų, naikindamos jose gyvenančias augalų bei gyvūnų rūšis.
Kai vietiniai gyventojai stebi, kas vyksta su jų gyvenamąja aplinka, įsižiebia ir šiame straipsnyje aprašomo „radikaliojo aktyvizmo“ kibirkštys. Jauni žmonės jungiasi į organizacijas ar judėjimus ir eina protestuoti už teisę gyventi švarioje natūralioje aplinkoje.
Tuo metu vyriausybės ir verslai daro žalą nesilaikydami jau egzistuojančių įstatymų, vykdydami ekocidą (nusikaltimus prieš gamtą), kartu drastiškai pažeisdami iš žmonių, bendruomenių teises.
Pradinis