Vasara pralėkė žaibiškai, tačiau festivalių mėgėjai greičiausiai spėjo aplankyti bent vieną renginį su daug muzikos gaiviu ežeru ir … plastikiniais bokalais šalia jo. Jei mieste jau vis dažniau prisimename įsimesti daugkartinį prekių maišelį ar puodelį, tai švęsdami gamtoje kiek atsipalaiduojame ir po mums smagaus savaitgalio gamtai lieka kalnai šiukšlių. Kurios ne tik galėtų būti tvarkingai išrūšiuojamos – jos galėtų apskritai neatsirasti.
Festivalis „Žaltytis“ dekorui panaudojo įvairiausius nenaujus daiktus. J. Šatūno nuotr.
Todėl projektas „Klimatosūkis“, remdamasis kolegų iš Latvijos sukurtu „Aplinkai draugiškesnių festivalių gidu“ šiemet aplankė du festivalius ir jų organizatoriams pasiūlė būdus įprastą renginį suorganizuoti švariau. Kaip jiems sekėsi, kas nesisekė ir ko iš to pavyzdžio galėtų pasimokyti kitų festivalių organizatoriai? Latvijos gamtos fondo susistemintas Aplinkai draugiškesnių festivalių gidas apima pagrindines renginio organizavimo sritis: festivalio vietą, maitinimą, atliekas, energiją ir vandenį bei transportą.
Kiekvienai iš šių sričių sukurtos rekomendacijos – peržvelgę renginio organizatoriai gali taikyti vieną ar kelis pateiktus patarimus, atsižvelgiant į turimas laiko ir finansines galimybes. Specialiai tam sukurtoje svetainėje netgi galite perbėgti per klausimyną ir, priklausomai nuo to, kokioje vietoje vyksta renginys, koks numatomas jo maitinimas ir atvykimas į renginį, gausite individualiai pritaikytas rekomendacijas. Žalesnių festivalių (ir apskritai daugumos gamtoje vykstančių renginių) gidą galite rasti spustelėję šią nuorodą. Projekto „Klimatosūkis“ atstovai dar ankstyvą pavasarį susisiekė su kelių festivalių organizatoriais ir pabandė kelis šiame gide aprašytus patarimus pritaikyti praktiškai.
Projekto „Klimatosūkis“ vadovė Inga ir savanoriai „Farm on Fire“ festivalyje. Asm. archyvo nuotr.
Drąsios „Farm on Fire“ idėjos – festivalio autobusas ir lankytojų jau iš anksto laukiančios palapinės
Pirmasis festivalis, kuriame buvo pritaikyti „Aplinkai draugiškesnių festivalių gido“ patarimai, buvo Radiškyje per pačias Jonines šurmuliavęs „Farm on Fire“. Šis festivalis lankytojams siūlė ne tik atlikėjų pasirodymus, bet ir išskirtinius patiekalus iš produktų, kurių dalis buvo užauginti tame pačiame ūkyje, kurio teritorijoje ir vyko šis renginys. Todėl „Farm on Fire“ natūraliai įgyvendino rekomendaciją dalyvių maitinimui naudoti vietinius produktus.
Festivalis pritaikė itin naudingą praktiką organizuoti atskirą renginio viešąjį transportą. Iki šiol kai kurie festivaliai sukurdavo nuo artimiausio miesto į festivalio zoną vežantį autobusą, tačiau festivalio „Farm on Fire“ autobusai bei mikroautobusai kursavo maršrutu Vilnius-Radiškis ir Radiškis-Vilnius. Jie festivaliautojus vežiojo tiek festivalio dieną, tiek vėlai naktį, pasibaigus visiems muzikiniams pasirodymams. Toks sprendimas suteikia laisvės norintiems tiesiog nevairuoti automobilio iki renginio vietos, o į vieną autobusą susėdę žmonės neabejotinai sukuria mažiau anglies dvideginio išmetimų, nei riedėdami atskirais lengvaisiais automobiliais.
„Farm on Fire“ specialūs autobusai. Asm. archyvo nuotr.
Dar vienas retai kituose renginiuose matomas festivalio organizatorių sprendimas – tai jau iš anksto pastatytos palapinės, kurias buvo galima įsigyti atvykus į festivalio vietą, išvykstant – susipakuoti ir parsivežti namo. Idealiu atveju patariama turėti nuomojamų jau pastatytų palapinių festivalio teritorijoje – tam, kad žmonės, neturintys turistavimo inventoriaus, galėtų atvykti ir jas išsinuomoti.
Žinoma, galima ir įsigyti palapinę prieš vykstant į festivalį, tačiau jei jokiu kitu atveju žmogus jos nenaudoja, tai tampa tik dar vienu iš kampo į kampą kilnojamu daiktu namuose.
Gėrimai šiame festivalyje buvo pilstomi į depozitinius festivalio vardu puoštus puodelius. Nors atliekų susidarė itin nedaug (maisto tiekėjai burgerius ar dešrainius tiekė į servetėles ar popierinius laikiklius) vis tik ateityje šiame festivalyje galėtų atsirasti rūšiavimo šiukšliadėžės.
Specialios festivalio „Farm on Fire“ palapinės (salotinės spalvos), kurias buvo galima nusipirkti jau pastatytas. Asm. archyvo nuotr.
Vienas iš festivalio organizatorių, Rytis Valiūnas svarstė, jog didžioji dalis iš mūsų jaučiame, kad nebegalime visko matuoti tik savo pačių hedonizmo ir patogumo rodikliais.
„Turime mąstyti globaliau ir atsakingiau, tik galbūt ne visada žinome, kaip tai padaryti ar jaučiamės bejėgiai kažką pakeisti savo individualiomis pastangomis, tačiau pradėti nuo kažko reikia. O žengę pirmuosius žingsnius randame bendraminčių ir kai kuriuos atsakymus, bet tuo pačiu ir dar daugiau klausimų. Šiemet organizuodami festivalį radome keletą atsakymų ir jeigu sėkmė mums šypsosis, kiekvienais metais atrasime jų vis daugiau,“ – džiaugėsi R. Valiūnas.
1000 žmonių ir vos 8 šiukšlių konteineriai – kaip „Žaltyčiui“ tai pavyko?
Tvarumu garsėjantis šeimų festivalis „Žaltytis“ šiemet perdavė „Klimatosūkio“ atstovams organizuoti festivalio atliekų surinkimo ir išvežimo darbus. Festivalyje atsirado rūšiavimo konteineriai, kiek vėliau, stebint jų turinį, savanoriai priklijavo papildomų užrašų, nukreipiančių lankytojus išrūšiuoti atliekas taip, kaip priklauso. Maždaug 1000 dalyvių įskaitant ir vaikus į „Ąžuolų girios“ sodybą pritraukęs festivalis apsiėjo su 4 geltonais (plasiko, popieriaus, metalo) ir 4 buitinių atliekų konteineriais bei dviem nedideliais stiklo konteineriais. Į juos savo atliekas išmetė ir festivalio maisto tiekėjai (maisto vagonėliai) bei dekoracijų ir koncertų organizatoriai.
„Žaltytis“ maisto tiekėjai yra perspėjami, kad lankytojams nesiūlytų jokių vienkartinių indų. J. Šatūno nuotr.
Nedidelis kiekis atliekų šiame renginyje susidaro, nes festivalio komunikacijoje nuolat pabrėžiama pasiimti savo indus, o maisto tiekėjams nustatoma taisyklė nenaudoti jokių vienkartinių indų. Jei atsiranda užuomaršų, maisto tiekėjai gali suteikti depozitinį, žalčiu dekoruotą puodelį ir dubenėlį. Juos išplovęs ir sugrąžinęs valgytojas atgauna 2 ar 3 už indą sumokėtus eurus. Festivalio zonoje veikia indų plovykla, kur po pietų gausu intensyviai plaunančių savo indus. Tam tikslui čia pastatytas aplinkai draugiškas indų ploviklis, dalyviams suteikiamos ir kempinėlės. Tokiu būdu pavyksta sutaupyti daugybę atliekų.
„Žaltytis“ apskritai yra didelės savanorių bendruomenės kuriamas festivalis, todėl daugybė dekoracijų gaminamos čia pat, festivalio teritorijoje iš faneros, įvairioms pramogų erdvėms reikalingi daiktai tiesiog pasiskolinami vienam savaitgaliui. Šiame renginyje vietoj didžiulės sceninės įrangos statoma mažesnė pusės kupolo formos scena, suolus atstoja šieno ryšuliai su išilgai pritvirtintomis lentomis.
Festivalyje „Žaltytis“ dauguma dekoracijų yra gaminamos čia pat iš natūralių medžiagų, pačių savanorių rankomis. J. Šatūno nuotr.
Įvairiose nuorodose ir užrašuose nenurodomi metai – atrodytų, tai smulkmena, tačiau lankytojai ir taip žino, kuriais metais gyvena, o nedatuojamos iškabos leidžia jas naudoti vėl ir vėl tame pačiame renginyje.
Neverskite gyvūnų dalyvauti jūsų festivalio „dūzgėse“
Projektas „Klimatosūkis“ uždarydamas vasaros festivalių sezoną, pritaikė unikalų atliekų mažinimo būdą dar viename festivalyje – „DAROM prie jūros su Dextera“. Šis nemokamas, savanorystę skatinantis festivalis kviečia žmones rinkti šiukšles, o vakare – pasiklausyti garsių atlikėjų. Iki šiol festivaliui sunkiai sekėsi spręsti vienkartinių indų problemą, tačiau šįmet, bendradarbiaujant kavinei „Ateik ateik“ bei projektu „Klimatosūkis“, šio festivalio dalyviai kavą ir kitus gėrimus galės gerti iš iki šiol masiniame renginyje dar nenaudotų valgomų puodelių.
Festivalio „DAROM prie jūros su Dextera“ dalyvis mėgaujasi kava iš valgomo puodelio. Organizatorių nuotr.
Įdomu? Tuo metu organizuodami didesnes ar mažesnes šventes gamtoje stenkitės nenaudoti vienkartinių indų ir ypač – gamtą užteršiančių balionų, smulkių plastikinių dekoracijų ar konfeti. Nepamirškite, jog nuostabioje gamtoje – svečiuojamės, o kažkam jūsų savaitgaliui pasirinkta vieta yra nuolatiniai namai. Apie tai kalba ir prasidėjusios kampanijos „Neversk jų dalyvauti Tavo vakarėlio dūzgėse“ herojai: šernas Jozefas ir varlė Astrida. Jei įdomu, ką jie turi pasakyti, spustelkitę šią ir šią nuorodą.
„Kaip Lietuvoje jaučiame klimato kaitą? Pastebėjome, kad vasaros pasipildė tropinėmis naktimis, o sniegasvis dažniau virsta į pliurzę. Kartais upes ir ežerus užklumpa hidrologinė sausra. O kitoje pasaulio pusėje, Gvatemaloje, kur iš pirmo žvilgsnio besišypsantys žmonės dirba kasdienius darbus, klimato kaita pernai sunaikino 80 proc. derliaus, – sako geografijos mokytoja, klimatosaugininkė Gintarė Klimienė, vykusi į misiją Gvatemaloje. Ir priduria: – Klimato kaita yra mūsų šiandien turimo gero gyvenimo paimtas kreditas. Ir dabar turime jį grąžinti.“
Praėjusių metų liepą G.Klimienė – kaip projekto „Klimatosūkis“ jaunoji ambasadorė – keliavo į Centrinėje Amerikoje esančią Gvatemalą – šalį, kuri žymi savo istoriniu palikimu, gamtine įvairove ir gyvomis senosiomis vietos gyventojų tradicijomis. Gvatemala šiaurėje ribojasi su Meksika, šiaurės rytuose – su Belizu, o pietryčiuose – su Hondūru ir Salvadoru, taip pat su Ramiuoju vandenynu ir Karibų jūra. Šios tarptautinės misijos dalyvių tikslas buvo iš arti pamatyti, kaip klimato kaita yra paveikusi vietos žmonių gyvenimą ir svarbius klimato kaitos klausimus parvežti į Europą, į savo šalis. Gintarė pasakoja, kad Gvatemaloje viešėjo jau antrą kartą. Pirmasis buvo 2016-aisiais, kai juodu su vyru Mantautu keliavo nuo Kanados iki Panamos.
„Būdami ten mes nagrinėjome klimato teisingumo problemą. Sakau „problemą“, nes to teisingumo absoliučiai nėra“
„Visos šalys, kurios yra piečiau nuo JAV, laikomos besivystančiomis. Vienų valstybių ekonomika stipresnė, kitų – silpnesnė. Keliaudami su vyru aplankėme visas Centrinės Amerikos šalis ir galiu pasakyti, kad iš esmės visos jos susiduria su panašiais iššūkiais, kurių vieni didžiausių – skurdas ir korupcija. Kai pirmą kartą keliavau po Gvatemalą, mane labai sukrėtė, koks didelis gali būti skurdas. Kai kur jis yra iki tokios ribos, kad net šokiruoja. Tada sakiau, kad daugiau nenoriu čia grįžti. Projektas iš pradžių buvo planuojamas Nikaragvoje, bet pakitus politinei situacijai po karo Ukrainoje pradžios, kai buvome informuoti, kad misijos dalyvių socialinių tinklų profiliuose negali būti jokių palaikymo žinučių Ukrainai, jis buvo perkeltas į Gvatemalą“, – pasakoja Gintarė.
Atitlano ežeras Gvatemaloje. Lea Dehning nuotr.
Šioje Centrinės Amerikos šalyje misijos dalyviai praleido tris savaites. Viešėjo jos sostinėje Gvatemaloje, senojoje sostinėje Antigvoje, miesteliuose aplink Atitlano ežerą, kurį supa trys ugnikalnių kūgiai, o pakrantėse įsikūrusios majų (cutuchilių, kakčikelių) gyvenvietės.
„Kelionėje kiekvieną dieną leidome apsupti vietos bendruomenės, aktyvistų, organizacijų atstovų, taigi ne tik pamatėme, bet ir turėjome galimybę pabendrauti su tais žmonėmis, išgirsti jų istorijas, iš arti pamatyti, kaip jie gyvena, – sako pašnekovė ir priduria:
– Pastebėjau, kad labai dažnai žmonės Lietuvoje neįsivaizduoja, ką reiškia gyventi besivystančioje valstybėje. Galbūt Lietuvą nurašo lygindami su labai stipriai išsivysčiusiomis, pažengusiomis šalimis, bet pamačius, kaip gyvena žmonės valstybėje, kurioje yra rimtos skurdo, nepritekliaus, nelygybės, ypač kalbant apie vyrus ir moteris, čiabuvius, kolonialistų palikuonis, ekonominės problemos, požiūris pasikeičia. Būnant ten ir išgirstant mažumų balsą susidaro visas vaizdas, kokia yra tikroji situacija. Ir kokią žinią mes turėtume parnešti į Europą, į Lietuvą, apie tai, kokie turėtų būti mūsų, išsivysčiusios valstybės, sprendimai, kurie padėtų įveikti turbūt didžiausią globalią problemą – klimato kaitą. Ir to negalima padaryti be klimato teisingumo. Būdami ten mes nagrinėjome klimato teisingumo problemą. Sakau „problemą“, nes to teisingumo absoliučiai nėra.
Mes, išsivysčiusios Vakarų pasaulio valstybės, istoriškai esame atsakingos už tai, kad mūsų šiandienos geras gyvenimas yra tik dėl to, jog yra vadinamosios valstybės kreditorės, kurios savo ekonomika niekaip negalėjo prisidėti prie klimato kaitos, bet išgyvena didžiausius padarinius: kalbant apie sausras, potvynius, stichines nelaimes, sezonų pasikeitimus. Ir tose valstybėse, kuriose yra skurdas, badas, bet koks suniokotas derlius yra kritinė problema. Ten žmonės ne tik negali prasimaitinti, bet negali ir užsidirbti.“
Kaip gyvena Gvatemalos žmonės? Kas tuose kraštuose išduoda klimato kaitą? Kokią svarbią žinią parsivežė misijos dalyviai – kas ir ką turėtų daryti, kad tų žmonių kasdienybė būtų lengvesnė, o klimato kaitos pokyčiai mažėtų? Apie tai kalbamės su klimatosaugininke G.Klimiene.
– Gintare, ką pamatėte Gvatemaloje – kaip ten gyvena žmonės?
– Labai priklauso nuo to, kurioje valstybės dalyje esi. Sostinėje galima pamatyti šiek tiek geresnį gyvenimą ekonomine, finansine prasme, atokesnėse vietovėse žmonės verčiasi sunkiau. Jau nekalbant apie tai, kad kai kurios gyvenvietės yra įsikūrusios aktyvaus ugnikalnio teritorijoje, ir, kai 2018-aisiais metais jis išsiveržė, tas teritorijas užliejo. Akivaizdu, kad gyventi tokiose vietovėse – per daug pavojinga. Bet kadangi ši valstybė yra stipriai paveikta skurdo ir korupcijos, žmonės arba gyvena mieste su tikimybe, kad neprasimaitins, arba tokiose teritorijose su tikimybe, kad bent kažkiek iš žemės ūkio galės prasimaitinti ir gauti šiek tiek pajamų pardavinėdami cukranendres, kavos pupeles, kukurūzus. Tačiau tada tokie dalykai kaip sveikatos apsauga, švietimas, elektra, vandentiekis tampa nebeprieinami.
Gvatemaloje tikrai daug skurdo. Elementarus pavyzdys, kai keliaudami sustojome, kad galėtume nueiti į tualetą. Aišku, tualetų ten tokių, kokius įsivaizduojame, nėra. Pasiprašėme pas žmogų, kuris turi krautuvėlę, įkurtą pašiūrėje. O tualetas – tiesiog žemėje iškasta skylė ir apsupta pledu – taip suteiktas privatumas. Norėdami atsidėkoti ėjome pas jį apsipirkti. Tokiose krautuvėlėse žmonės pardavinėja gaiviuosius gėrimus ir užkandžius. Tai jiems yra galimybė užsidirbti bent šiek tiek pajamų. Tas žmogus, kaip supratome, nemato. Su juo dirba dukrytė. Ji tėvui pasako, kas ką perka, šis jai – kiek kainuoja. Duodi pinigus vaikui, o ji – tėvui. Man atrodo, šis pavyzdys geriausiai parodo, kas yra skurdas.
Lankėme vietos amatininkus, kurie užsiima keramika. Aš pati ja užsiimu, tad man buvo labai įdomu pamatyti, kaip pas mus ir pas juos vyksta tas procesas. Buvau šokiruota, kaip ten žmonės bando užsiimti tokiu verslu – turi keramikos studijėlę, kurią surentė iš to, ką rado, ten net nėra normalių sienų, grindys kiauros, ir žmonės ten dirba visą dieną, kad galėtų pardavinėti labai gražių raštų darbus. Tai parodo, kaip ten sunku prasiversti, nors žmonės turi ir noro, ir tokį poreikį. O svarbiausia – norą kurti, daryti, o ne prašyti išmaldos.
Gintarė su kitais Jaunaisiais Ambasadoriais Gvatemaloje. Asmeninio archyvo nuotr.
Kalbant apie infrastruktūrą, kadangi valstybė tam tikrose vietovėse neketina tiesti kelių, jos pavasarį ar lietingesniu laikotarpiu tampa sunkiai pasiekiamos, o žmonės – tarsi atkirsti nuo visko: medicinos, susisiekimo ir t. t. Architektūros ten irgi beveik nėra: iš ko galėjo, iš to susirentė namą. Dažniausiai pamatysi iš namų kyšančius tokius tarsi strypus, lyg būtų nebaigtos statybos. Taip vietiniai apeina nekilnojamojo turto mokestį, nes kitaip žmonės neišsimokėtų.
Arba, tarkime, nėra vandentiekio. Žmonės naudoja tvenkinio, upelio, kritulių vandenį. Bet, pavyzdžiui, Panachačelis – didžiausias Atitlano ežero miestelis, o nuotekų sistemos ten nėra, todėl viskas suteka į ežerą.
Buvome pas kelis vietinius, kurie išvis neturi jokio vandens ir eina jo semtis iš upelio. Vietiniai turi didesnį atsparumą visiems mikroorganizmams, kurie ten yra išplitę, nei mes, bet ir jie suserga, nėra apsaugoti nuo ligų, kurios plinta per vandenį.
– Tai kokį vandenį geria žmonės? – Yra vietų, kuriose jie gali prisipilti natūralaus vandens, arba jį perka. Ten, kur mes gyvenome, buvo įstatytas vandens filtras, bet mes gyvenome pas vakarietį.
– Kas tuose kraštuose išduoda klimato kaitą? – Vietos gyventojai ne tik kenčia dėl vandens trūkumo – neužaugus derliui jie priversti nepilnavertiškai maitintis, prasideda įvairūs sveikatos sutrikimai. Anksčiau užaugindavę du derlius per vieną sezoną, dabar Gvatemalos žmonės nebesupranta, kada prasideda ir kada baigiasi liūtys. Lietus numuša žemėn dar nesunokusius vaisius, neleidžia užaugti normaliam kukurūzų derliui. O blogiausia, kad intensyvias liūtis keičia kiekvieną lašą drėgmės iš gamtos išsiurbianti sausra. Lankėmės kavos plantacijose, matėme kavamedžių lapelius, paveiktus ligos, kuri susijusi su besikeičiančiu klimatu. Čia buvo paskutinis žmonių išsigelbėjimas, siekiant pragyventi, prasimaitinti – gyventi pavojingoje teritorijoje ugnikalnio pašonėje ir bandyti parduoti kavą. Bet negali, nes klimatas keičiasi, jie nuolatos pažeidžiami, o kitų variantų neturi.
Dar vienas pastebėjimas – ten žmonės yra labai žemi. Iš vienos pusės tai – genetika, iš kitos – jų mityba yra labai skurdi. Tai atsiliepia jų sveikatai ir kūno gebėjimui prisitaikyti prie klimato kaitos. Tie žmonės neatsparūs ir ligoms. Ir klausimas, ar mes Europoje priimdami įvairiausius politinius sprendimus į tai atsižvelgiame? Ar atsižvelgiame tik į tai, kaip viską daryti, kad stipriai nenukentėtų mūsų ekonomika.
Gvatemala yra labai maža valstybė, kuri reprezentuoja didžiausią gyventojų dalį pasaulyje, atsižvelgiant į tai, kad tokių besivystančių valstybių yra labai daug.
– Pokalbio pradžioje kalbėjome, kad mes Lietuvoje klimato kaitos taip smarkiai kaip kitos šalys nejaučiame ir galbūt dėl to dažnu atveju nesuprantame ir neįvertiname šios problemos. Kas lemia stipresnius klimato kaitos pokyčius Gvatemaloje?
– Čia ir esmė, mes Lietuvoje gyvename taip, kad mums pavojaus nekelia nei ugnikalnis, nei žemės drebėjimai, kas yra Gvatemaloje. Ir pas mus klimato kaita nepasireiškia taip intensyviai kaip atogrąžose. Ten – didžiausia saulės spinduliuotė, musoniniai vėjai, tropinės liūtys arba lietaus trūkumas.
Gintarė su Mantautu Gvatemaloje. Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvoje irgi tenka pamatyti klimato kaitos apraiškų: jei jau užeina liūtis – pila kaip iš kibiro. O ką reiškia pilti kaip iš kibiro žemės ūkiui, kuris yra pažeidžiamas? Dabar turime galimybę su kombainais viską sutvarkyti, o ten – didžiulis plotas, suplojo augalą, ir viskas – nebėra derliaus. Tas pats ir, jei užklumpa sausra, o gyvenvietė neturi vandentiekio. Kalbėdami apie klimato kaitą vartojame dvi pagrindines sąvokas: pažeidžiamumas ir atsparumas. Mūsų ir jų valstybių pažeidžiamumas labai stipriai skiriasi. Mūsų, palyginti su tų kraštų, yra mažas.
Kitas klausimas – atsparumas, t. y. gebėjimas prisitaikyti ir tai atlaikyti. Mes tiek Lietuvoje, tiek Europoje esame gana prisitaikę. Jei būtų didelės sausros, turime institucijas, kurios mums gali padėti kompensuoti problemas dėl žemės ūkio, o jie neturi tvirtų institucijų, kurios galėtų paremti verslus. Paprastas pavyzdys: mes turime įsidiegę sistemą, kai gauname į mobiliuosius telefonus įspėjimą dėl oro sąlygų – labai stiprios audros ar didelio smogo. Kitos šalys to neturi, ir ne tik besivystančios, teko susidurti ir išgirsti, kad net Vokietija to neturi.
– Ar patys gvatemaliečiai suvokia klimato kaitą? Pavyzdžiui, kad ligų pagauti augalai yra to padarinys? Ar tas mintis jiems atveža atvykėliai?
– Negalėčiau atsakyti, kas pirmas apie tai pasakė, bet įvairios švietimo organizacijos daug prie to prisideda. Ten žmonės tikrai pastebi, kad klimatas keičiasi, kad kažkas yra negerai. Majų palikuonys turi savo senąjį tikėjimą, jie tiki, kad iš gerumo, ryšio su dvasiomis, gamta, jie gali kažką atstatyti. Bet mes iš mokslinės pusės žinome, kad, deja, maldos ir ryšys su gamta čia jau nebepadės. Nes mes esame praradę bet kokią maldą, ryšį su gamta. O mūsų ekonominis pajėgumas yra stipresnis. – O patys žmonės savo kasdieniame gyvenime daro ką nors, kad prisidėtų prie klimato kaitos pokyčių mažinimo? – Gvatemaliečiai atidžiai seka klimato pokyčius, stato bendruomenines meteorologines stoteles ir siekia įsigilinti, kokiais būdais galėtų prisidėti prie klimato kaitos. Pradeda kovoti už drėgmę šiek tiek sulaikančio miško išsaugojimą arba atsodinimą.
Bet iš esmės klimato kaitos mažinimo konceptai yra skirti mums, Vakarų valstybėms. Mes turime pažaboti savo vartojimą ir keisti pasaulėžiūrą šiuo klausimu. Negalime iš jų tikėtis, kad jie priims tuos pačius sprendimus, nes mes gyvename gerai, o jie – ne. – Kokią žinią parvežėte tiek Lietuvai, tiek Europai – kas ir ką turi daryti, kad klimato kaitos pokyčiai mažėtų?
– Na, šiandien mes, kalbu apie Europos valstybes, darome nepakankamai. Neprisiimame atsakomybės, kad klimato kaita yra mūsų šiandien turimo gero gyvenimo paimtas kreditas. Ir dabar turime jį grąžinti. Kaip tai padaryti?
– Vienas būdų – keisti visą savo ekonomiką, prisitaikant prie atsijauninančios energijos, tvarumo – tiek versle, tiek politikoje, tiek asmeniniame gyvenime. Išleisti įstatymus, kurie mus labiau apribotų, pažabotų mūsų indėlį į klimato kaitą. Kitas dalykas – turime padėti besivystančioms valstybėms, kad jos galėtų finansuoti savo augimą, prisitaikydamos prie klimato kaitos padarinių: kad galėtų leisti sau infrastruktūrą, sveikatos apsaugą, švietimą ar išsaugoti žemės ūkį.
Turime jiems padėti suteikdami ne tik finansus, bet ir, jeigu reikia, technologinę pažangą, vadinasi, turime investuoti ir tuo pačiu sumažinti tam tikrų sprendimų kainą. Visiškai nesvarbu, ar tai yra atsinaujinanti energija, kurią turime patys atrasti, išbandyti, finansuoti ir išleisti į rinką mažesne kaina, ar pasiūlyti ekspertus, kurie gali padėti, patarti, kaip įkurti infrastruktūrą, reformuoti švietimą ir pan. Esu girdėjusi tokių pasakymų: tai mes galime ateiti ir sutvarkyti. Čia yra kolonialistinis požiūris. Mes, ambasadoriai, esame atsakingi už tai, kad parneštume problemą, kurią pas save turime susitvarkyti. Pavyzdžiui, pasižiūrėti, kaip leidžiame įstatymus, kalbant apie CO2 išmetimą arba vartojimą, ko reikalaujame iš valstybių, iš kurių perkame produktus, ar žinome, iš kur ateina daiktai, kokį ekologinį ir etinį pėdsaką jie paliko. Buvo idėja Europos mastu siūlyti įstatymą, kuris apibrėžtų Europos šalių finansinį indėlį toms besivystančioms šalims.
– Kaip tą žinią skleidėte grįžę iš misijos?
– Jaunieji ambasadoriai dalyvavo renginiuose, aš pati kalbėdama daugiau atkreipiu dėmesį per kavos, kakavos, šokolado prizmę, nes mes kasdien vartojame produktus iš tų besivystančių valstybių. Jeigu turime dvidešimt rūšių šokolado, gal galime paieškoti tam tikro ženkliuko, kuris reikštų sąžiningą mokestį ir taip bent truputį pagerintume sąlygas žmonėms už Atlanto. Buvo sukurta tarptautinė peticija, kuri vis dar yra aktyvi. Žmonės iš Gvatemalos lapkritį buvo atvykę į Briuselį, susitiko su europarlamentarais, taip pat nuvyko į klimato kaitos konferenciją COP Egipte, pasidalijo, kaip jie gyvena ir ką išgyvena. Kažkokių teisinių sprendimų dar nėra priimta. Tiesiog pati žinią yra skleidžiama.
Misiją rengusio 8 Vidurio ir Rytų Europos šalių projekto „Game On“ dalyviai kuria mokymus apie klimato kaitą. Viena temų – klimato teisingumas kaip sąvoka, reiškinys. Aš pati užsiimu ir švietėjiška veikla: savo pamokose esu įtraukusi klimato kaitos, klimato teisingumo temas. Labai svarbu mokyklose tai integruoti, mokinių švietimas yra mano misija. Nuo kitų mokslo metų bus diegiamos naujos bendrosios ugdymo programos, kuriose klimato kaitos, klimato teisingumo temos beveik nėra paminėtos. Ką aš galiu kaip mokytoja daryti? Šviesti mokytojus. Taigi praėjusį rudenį darėme renginį su mokytojomis, kalbėjome apie šių temų svarbą mokyklose.
– Dar grįžtant prie pačios Gvatemalos – daug pasakojote, kaip ten gyvena žmonės. O kokį įspūdį paliko patys gvatemaliečiai?
– Iš tiesų pastebėjome, kad visi tie, kurie su mumis bendravo, pasikviesdavo mus į namus, yra be galo šilti žmonės. Kalbėdavo apie problemas, bet visada su šypsena. Ir dar kas mane labai stebino, kad ateidavome pas kokią šeimyną, o ji mus dar ir pavaišindavo. Atrodo, patys nieko neturi, bet priima, pamaitina ir dar vaisių nuskina. Jų širdys atviros viskam. Po tų trijų savaičių tikrai buvo sunku palikti Gvatemalą, nes žmonių šiltumas buvo toks įtraukiantis. Supratau, kad mes Europoje esame labai nebetekę to žmogiško šilto ryšio, būrimosi į bendruomenes ir bendruomenės, o ne savo asmeninio, gerovės siekimo.
Mantautas filmuoja vietos čiabuvės interviu. Asmeninio archyvo nuotr.
Ir dar toks paradoksas: kai grįžinėjome namo, Varšuvos oro uoste laukėme skrydžio į Vilnių, apsidairėme – sėdi visi nelaimingi. Gvatemaloje praleidome tris savaites tarp visiško skurdo ir begalės šypsenų. Gyvename taip patogiai ir sugebame būti tokie nelaimingi, o ten žmonės, visko stokodami, nesiliauja šypsotis.
– Ar Gvatemaloje aktyvus turizmas? – Ne itin. Daugiausia iš Centrinės Amerikos šalių turistų sulaukia Kosta Rika ir Meksika, Nikaragva sulaukdavo daug turistų iš JAV. Visur yra turizmo, tik jis mažiau patogus, nes keliauji ir matai baisų skurdą. Tie, kurie turistauja, o ne keliauja, paprastai į tokias valstybes nevyksta. Jos tinkamos tiems, kurie suvokia, kad bus atvejų, kai neturėsi švaraus vandens, kai tualetas bus tiesiog skylė žemėje ir pan. Bet Gvatemaloje tikrai yra, ką pamatyti: pradedant nuo gamtos, fantastiškai gražių augalų, baigiant majų civilizacijos palikimu. Sostinėje turizmas gana išvystytas, nutiesti keliai, yra visokių atrakcijų. Nemažai turistų matėme senojoje sostinėje Antigvoje – labai gražus kolonialistinis miestelis, bet jie daugiausia iš Pietų arba Centrinės Amerikos. – O kaip dėl saugumo? – Ten keliauti saugu, aišku, yra vietų, kur sutemus geriau nevaikščioti. Bet ir Europoje jų yra. Apskritai, kiek teko patiems keliaujant įsitikinti, vietiniai yra širdingi, jie neturi tikslo paimti tave apsukti aplink pirštą. Ta pati Meksika – visi gąsdino, kaip ten bus nesaugu, buvome įsibauginę, bet visiškai sugriuvo tos baimės. Taip, ten daug korupcijos, ypač pasienyje, Meksiko mieste, bet patys žmonės – atlapaširdžiai, darbštūs. Pastebėjome, kad visoje Centrinėje Amerikoje žmonės neelgetauja, to matėme tikrai labai mažai. Jie siekia tau ką nors parduoti ar nuvalyti automobilio langus, kol stovi prie raudono šviesoforo, siūlosi padaryti bet ką, kad užsidirbtų, bet ne tiesiog paprašytų. Ir jie nėra įkyrūs: jei pasakai „ne“ – atsitraukia.
– Kokį patarimą duotumėte tiems, kurie nutartų aplankyti Gvatemalą? – Tokiose šalyse su savimi būtina turėti dezinfekcinio skysčio, o jei neaiški valgomo maisto ar vandens kilmė, prieš juos vartojant išgerti spiritinio gėrimo. Ir dar patarimas – jei ruošiatės vykti į tokią šalį, dar savaitę prieš kelionę pradėkite gerti gerąsias žarnyno bakterijas ir tai tęskite, kol keliausite. Tada didesnė apsauga ir tikimybė nesusirgti jokiais žarnyno sutrikimais.
Ar perskaitę šį straipsnį susirūpinote Gvatemalos žmonių situacija? Domėkitės klimato teisingumo tema, atidžiai skaitykite šokolado, kavos produktų etiketes. Taip pat paraginkite sprendimų priėmėjus skirti tinkamą finansavimą Gvatemalai ir kitoms besivystančioms šalims. Tai padaryti galite pasirašydami PETICIJĄ.
Inga Labutytė-Atkočaitienė, projekto „Klimatosūkis“ vadovė
Kokį transportą rinktumėtės, žinodami, jog reikės iš Vilniaus nukakti į Lisaboną? Žinoma, kad lėktuvą! Tačiau man, aplinkosauginio projekto „Klimatosūkis“ vadovei, puikiai žinančiai šių transporto priemonių paliekamą CO2 pėdsaką, lėktuvai jau kelerius metus kelia prieštaringus jausmus. Galima sakyti, kenčiu nuo „lėktuvo gėdos“ (flygskam). Todėl išsikėliau sau iššūkį po pandemijos… nebeskristi. Ir gegužės pabaigoje (beveik) sėkmingai iškeliavau į savo atostogas – dvi paaukotos paros, 8 traukiniai ir jau gali grožėtis Alpių kalnais. O štai grįžus iš atostogų netikėtai atskriejo kvietimas atvykti į Jungtinių Tautų „Vandenynų“ konferenciją Portugalijoje, Lisabonoje. Viso labo trys paros kelionės (pasak maršruto planavimo programėlės) – pamanykit! Bus tik op į traukinį, iš traukinio – ir viskas. Taip svarstydama ryžtingai įlipau į autobusą, vežantį į Bialystoką, spausdama rankoje visoje Europoje galiojantį traukinių pasą.
Keliai į Europą vis tik prasideda ne nuo Vilniaus, o nuo Varšuvos
Visų pirma, gera naujiena – „Lietuvos geležinkeliai“pagaliau grąžina traukinį į Bialystoką arba Baltstogę, iš kurio ir atsiveria visi keliai į Europą. Tačiau reisas atnaujintas nuo liepos 1 dienos, todėl man, deja, reikėjo šį miestą pasiekti autobusu.
Kelionės pradžia logistiškai yra sudėtingiausia – mažai maršrutų, vykstančių į Bialystoką, tad galbūt nebloga mintis yra autobusu keliauti tiesiai į Varšuvą, iš kurios traukinių maršrutų jau gerokai daugiau. Keliavau įsigijusi vadinamąjį traukinių pasą, leidžiantį lipti į bet kurį traukinį 4 dienas (jas nebūtina išnaudoti visas iš eilės). Deja, jų neužteko. Dėl nuo manęs nepriklausančių traukinių vėlavimų nemokamai buvo „pridurta“ dar viena diena, tad dabar jau galiu patikinti, kad net keliaujant taip nesėkmingai, kaip aš, per 5 paras galima pervažiuoti išilgai visą Europą. O jei jūsų tikslui pasiekti užtenka gerų 2 dienų, likusias galite panaudoti grįždami atgal – kad ir už poros savaičių.
Pirmosios stotelės Bialystoke ir Varšuvoje
Blogesnė naujiena – šis traukinių pasas ne visuomet kainuoja pigiau už lėktuvo bilietą ir vis dar turi trūkumų. Pavyzdžiui, Lenkijoje ir greituosiuose maršrutuose (dažniausiai tarp pagrindinių Europos miestų, tokių, kaip Berlynas, Paryžius, Lisabona) būtina rezervuoti vietą traukinyje. Tai padaryti per patį „Interrail“ puslapį man nepavyko, liko vienintelė galimybė įsigyti rezervacijas stoties kasoje, vadinasi, jau būnant vietoje. (Vėliau, susirašinėjant su „Interrail“ konsultantu paaiškėjo, jog šio paso pirkėjams rezervuojama vos 20 proc. visų galimų vietų traukinyje). O magiškas kasos langelis, ypač atvykus vėlai, ne visuomet turi Tau padėti pasiruošusią „tetą“. Arba iki „tetos“ mažiausiai 30 minučių eilė, kai traukinys… žinote ko nelaukia. Iki to laiko, kol fiziškai pamėginsi išsipirkti vietos rezervaciją, vietos gali tiesiog nelikti. Pliusas, kad programėlėje gali lengvai perplanuoti maršrutą, bet man, keliaujančiai į Lisaboną su numatytais 11 persėdimų tai reiškė tiesiog vis ilgėjantį kelionės laiką…
Pirmasis traukinys ir kardinaliai sujauktas mano maršrutas
O maršrutą kardinaliai perplanuoti teko jau po poros traukinių. Nors, laimei, traukinyje iš Varšuvos į Berlyną stovėti neteko (kaip grasino stoties darbuotojai), Poznanėje vyko geležinkelių darbuotojų protestas ir traukinys sustojo it įbestas, o konduktoriai tiesiog skėsčiojo rankomis.
Mano dviejų valandų tarpas iki naktinio traukinio iš Berlyno į Kiolną magiškai tirpo. Lenkijos geležinkelių darbuotojų visiškai nejaudino Jungtinių Tautų konferencijos dalyvės, keliaujančios iš Vilniaus į Lisaboną, problemos. Todėl, deja teko visą širdgėlą išlieti vos kirtus Lenkijos-Vokietijos sieną – jau „Deutchbanhof“ konduktoriams. Vokietijos traukiniai – ne tik nevėluoja, bet ir dalina visiems graužiantiems nagus iš nervų sultis (užsigerti, kad nebūtų taip sausa), bei pasiūlo viešbutį, kad galėčiau ramiau sulaukti rytinio traukinio. Kaip jau supratote, traukinys į Kiolną išvyko be manęs. Jokio kito traukinio vidury nakties tiesiog nėra.
Taigi – viena naktis kelionės prarasta ties… pirmuoju traukiniu! Stengiausi irtis Lisabonos link kiek įmanoma greičiau, taigi į kitą traukinį šokau jau 5:28 ryto. Šią, trečiąją savo kelionės dieną, turėjau „peršokti“ net dvi šalis – Vokietiją ir Prancūziją bei vakarą baigti Barselonoje.
Viskas detaliai suplanuota ir einasi kaip per sviestą iki… traukinio iš Paryžiaus į Barseloną. Žaibo greičiu šokinėjau iš vieno metro į kitą, kad spėčiau Paryžiuje nuvykti į kitą traukinių stotį. Prie traukinio į Barseloną – minia kaip per išpardavimą. Ir nuskenavus savo bilietą ekrane užsidega deginančio raudonumo kryželis.
Paryžiaus stoties darbuotoja paaiškino, kad šis reisas – perpildytas, o aš neturiu vietos rezervacijos. Ne, negaliu nei stovėti, nei įsisprausti į kamputį ir mėginti susilieti su vagono sienomis. Vietos rezervacijos neturiu todėl, kad perplanavus maršrutą iš Berlyno per Paryžių, tos vietos jau ir taip nebebuvo. Birželio pabaiga, prancūzai masiškai traukia ilsėtis į Ispaniją. Negana to, Madride tuo metu prasidėjo NATO viršūnių susitikimas.
Gyvenimo patirtis – pirmas kartas miegamajame traukinyje
Traukinys išvažiavo, o Paryžiaus stoties darbuotoja dar 45 minutes ieškojo galimybės man pasiekti Madridą. Mano dideliam džiaugsmui – rado. Buvau išsiųsta naktiniu traukiniu į Narbonne – nedidelį Prancūzijos miestelį beveik Viduržemio jūros pakrantėje. Kelionė šiuo traukiniu buvo „pirmo karto“ patirtis – niekada iki šiol nebuvau važiavusi miegamose arba gulimose vietose. Viskas kaip filmuose… tik su tris kartus mažiau vietos. Į savo „lovą“, kuri, mano nuostabai, buvo su naujai supakuota pagalve ir apklotu, rangiausi kaip gyvatė, nes aukštis iki virš mano galvos pakabintos lovos siekė vos 60-70 centimetrų. Gulėdama ant šio gulto praktiškai negalėjau atsikelti ar ką nors, esančio toliau nei mano liemuo, pasiekti. Laimei, kartu mano „celėje“ keliavusi prancūzų šeima buvo labai tvarkinga ir rami – vaikai sumigo nekeldami jokių kaprizų, nė karto nebandė nusikarti iš trečio „aukšto“ žemyn (nes visas tarpas buvo „užmūrytas“ didžiuliais lagaminais).
Akimirkos iš Paryžiaus
Anksti ryte išlipusi Narbonne turėjau geras 9 valandas pertraukos. Nors jau pradėjau vėluoti į konferenciją, neliko nieko kito, kaip tik tyrinėti prancūzišką miestelį, nes traukinio reikėjo sulaukti.
„Ar pirmą kartą esate Narbonne?“ – džiugiai teiravosi manęs turizmo centro darbuotojos.
„Aš ne tik čia pirmą kartą – aš išvis nežinau, kodėl čia atsidūriau,“ – spausdama dirbtinę šypseną galvojau mintyse.
Kaip „išsimušti“ dėl traukinio vėlavimo praleistą kelionę – prireiks NATO pagalbos
Didžiuliam mano nusivylimui, traukinys į Ispaniją vėlavo beveik 3 valandas. Ir vėl visi planuoti persėdimai, šįkart jau išpirktos vietų rezervacijos ir netgi įsigytas naktinio autobuso bilietas į Lisaboną galėjo keliauti tiesiai į šiukšlinę.
Padėti man niekas neskubėjo, tačiau klausinėdama aplinkinių keleivių su ašaromis akyse nejučia surinkau būrelį, kuriems taip pat iš rankų slydo galimybė tą patį vakarą pasiekti Madridą. Visų pirma – visuotinio NATO suvažiavimo dalyviai. Kartu mes – jėga! Radome geležinkelių darbuotoją ir dėstėme, kad štai – kiek žmonių bus palikti miegoti ant Barselonos stoties grindinio.
Kuo arčiau Barselonos, tuo keliautojų Madridą skaičius augo ir išlipus iš traukinio jų susidarė kelios dešimtys. Atvykus į šį miesta buvome paprašyti palaukti ir vis tik mus gražiai sutalpino į netikėtai atsiradusi dar vieną vėlyvą reisą Madrido kryptimi. Bendrakeleiviai džiūgavo ir skubėjo užsisakyti taksi į savo viešbučius, na, manęs tai ne itin daug gelbėjo – galėjau mintyse pamojuoti savo autobusui į Lisaboną. Teko rezervuoti neplanuotą viešbutį ir tai prisidėjo prie išlaidų „kraičio“.
Penktąją savo kelionės dieną pradėjau paskutinį, atrodo, visai trumpą 800 kilometrų etapą iki Lisabonos. Tuo metu šio miesto Altice arenoje prasidėjo jau antra Jungtinių Tautų konferencijos „Vandenynai“ diena.
Paskutinis kelionės etapas – Madride ir Ispanijos miesteliuose
Šį, paskutinį atstumą, važiavau įspūdingai lėtai, senučiukais traukiniais, be jokių patogumų, prie kurių jau buvau bebaigianti priprasti: kavos automatų, kištukinių lizdų telefonams pasikrauti. Sudalyvavau ir netipinėje Madrido traukinių stoties „pramogoje“: kelias, iš kurio išvyksta traukinys, čia paskelbiama likus 5-6 minutėms iki jo išvykimo. Iki tol visi stovi nervingai įsistebeiliję į švieslentę, o išvydę savo tikslo pavadinimą, bėga iki reikiamo kelio. Sakyčiau, pramoga sudeginanti visai nemažai nervų, ugdanti reakciją ir deginanti kalorijas.
Diena slinko lėtai, su pertraukomis Ispanijos miesteliuose, kur visi restorano klientai subėgdavo bendromis jėgomis man išversti salotų ingredientų į anglų kalbą, kad vargais negalais galėčiau užsisakyti ką nors vegetariško.
Netrukus prieš akis pradėjo skleistis didžiulės ganyklos, kaktusų brūzgynai, apgriuvę, bet be galo žavūs namukai ir stotys… fantastiško grožio mėlyno dekoro keraminės plytelėmis išklijuotos Portugalijos geležinkelių stotys.
Finišo tiesioji – lėtai per kaktusais apaugusį Portugalijos kraštovaizdį
Jau galutiniame traukinyje į Lisaboną sutikta ispanė pasakojo, jog miestelis „Entrocamente“ reiškia kryžkelę, čia taisomi dauguma traukinių ir susikerta daugybė maršrutų. Taip pat – apie upę Teja, tekančią pro Lisaboną, kuri dėl klimato kaitos yra pakankamai nusekusi ir ūkininkams jau sudėtingiau upės vandeniu drėkinti savo laukus.
Į Jungtinių Tautų konferenciją tuo metu jau vėlavau dvi dienas. Mano kolegos iš Švedijos, Vokietijos ir Latvijos, Baltijos jūros apsaugos srityje veikiančių organizacijų tinklo atstovai jau buvo sočiai pavakarieniavę, kai pagaliau krykštaudama išlipau Lisabonos Oriente geležinkelio stotyje. Beje, ši stotis – taip pat fantastiško grožio statinys.
Visi mane sveikino, apsikabinėjo ir lydėjo susižavėjimo kupinais žvilgsniais tarsi pamiršę, jog iš tiesų praleidau gerą pusę bene stambiausios savo gyvenime konferencijos. Netrukus viename iš renginių, pasakodama apie savo projektą, užsiminiau ir apie tai, jog klimato kaitos stabdymas priklauso nuo mūsų veiksmų bei apie savo iššūkį traukiniais pasiekti Lisaboną. Laimei, dauguma klausytojų žinojo, kur yra Lietuva ir spėliojo, kad gal čia keliavau visą savaitę.
Sulaukiau didžiulio susidomėjimo ir nemenko būrio norinčių apsikeisti kontaktais bei, renginį vizualizuojančios menininkės buvau įamžinta konferencijos infografikų galerijoje.
Nepaisant sėkmingai… na, beveik sėkmingai pasiekto kelionės tikslo, mano pasitikėjimas traukiniais aptrupėjo, nes, jei vieną traukinį galima sakyti, praleidau nežinodama sistemos (nemanydama, kad būsiu tiesiog neįleista), tai du traukiniai drastiškai vėlavo būtent dėl geležinkelių sistemos problemų.
Sėkmė – vos dvi dienas pavėlavusi pasiekiau Jungtinių Tautų konferenciją. Aija Caune nuotr.
Paskaičiuokime sutaupytus CO2…
Keliavimo traukiniu pliusai – galite vežtis įvairius skysčius ir kitus daiktus, kurie nebūtų leidžiami lėktuvo salone. Išvengiate skraidymo pirmyn-atgal, kai norint nuskristi į Europos pietus reikia paskristi į šoną (Londoną) ar šiauriau (Rygą).
Man pliusas taip pat yra galimybė laisvai judėti traukinyje (pavyzdžiui, migruoti per visa vagono ilgį tolyn nuo erzinančio bendrakeleivio, stebėti kintančius kiekvienos šalies pastatus, miestus, kraštovaizdį. Savotiškai mėgaujuosi ir „šokinėjimu“ iš vieno traukinio į kitą (na, bent jau kai spėju tai padaryti) bei galimybe keisti maršrutą.
Žinoma, ir CO2 „kaštai“ – savo atostogų metu, vykstant iki pačios Vokietijos apačios, kiek pavyko suskaičiuoti, sumažinau išmetimus 3 tonomis CO2 (lyginant su skrydžiu), kas tikrai reikšmingai mažina mano metinį CO2 pėdsaką.
Kelionės į Lisaboną metu preliminariai (vertinant kiek kilometrų susidarytų vykstant per tuos pačius miestus automobiliu) įveikiau daugiau nei 4500 kilometrų.
Pervažiavau 5 šalis ir, pasak „Interrail“ programėlės, šios kelionės CO2 pėdsakas buvo 90 proc. mažesnis, nei skrendant lėktuvu. Važiuojant autobusu apytikriai išmetama 68 gramai CO2 per kilometrą, tad iki Varšuvos sugeneravau maždaug 38 kg CO2 ekvivalento. Vis tik per likusius 4000 kilometrų traukiniais, kurie išmeta vos 14 gramų CO2 per kilometrą, sugeneravau 56,2 kilogramo CO2 ekvivalento. Taigi mano kelionės (į vieną pusę) CO2 pėdsakas nesiekia nė 100 kilogramų, kai tuo metu skrisdama lėktuvu (skaičiavau visiškai tiesioginį skrydį skersai nuo Vilniaus iki Lisabonos) būčiau sukūrusi mažiausiai 889 kilogramus CO2 ekvivalento, taigi arti 1 tonos!
Na, jei jau pasigyriau, turiu atskleisti ir „tamsiąją“ savo kelionės pusę. Atgal vis dėlto skridau lėktuvu. Trūko energijos ištverti dar 5 kelionės dienas, be to, jau reikėjo kibti atgal į darbus.
Tiesa, kelionė lėktuvu taip pat buvo labai nesklandi, tad turint galimybę vis tik rinkčiausi traukinius. Bet galbūt trumpesniam maršrutui.
Nors mano nuotykis jums greičiausiai atrodo varginantis ir sudeginęs daug nervų ląstelių, keliauti traukiniu į renginius, vykstančius Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje tikrai nėra taip sudėtinga. Mane itin įkvėpė vyrukai, vykstantys į NATO susitikimą (Madride) traukiniais, nes tikrai galėtų rinktis kad ir patį brangiausią lėktuvo bilietą. Todėl pagalvokite – kuo daugiau tokių tvarių keliautojų, tuo linksmiau visiems esantiems traukinyje, net ir įstrigus kur nors ties Prancūzijos-Ispanijos siena.
Autorius: projekto „Klimatosūkis“ Jaunoji Ambasadorė Neringa Mataitytė
Panašu, jog vis labiau suvokiame klimato kaitos grėsmę ir vis labiau susitelkiame kovoje prieš ją. Kasdienių įpročių, vartojimo permąstymas veikiausiai jau pasiekė didžiąją dalį visuomenės, o gamtos tausojimas daugeliui tapo pagrindine diskusijų tema tiek darbe, tiek tarp draugų. Atrodo, didžiausią šių laikų grėsmę jau atpažinome ir sėkmingai vienijamės, tačiau ar suvokiame jos mastą tose srityse, kurios peržengia mūsų šeimos ūkio įpročius ir kasdienybę? Ir jeigu klimato saugumo iššūkiai kol kas mūsų darneliečia tiesiogiai, ar galime solidarizuotis dėl kitų?
Klimato kaita – politinių ir humanitarinių krizių „daugiklis“
Pasvarstykime apie saugumą globalia prasme: jau egzistuojančios grėsmės, tokios kaip kariniai konfliktai, smurtas ir migracija, dėl klimato kaitos krizės tampa dar pavojingesnės. Jungtinės Tautos įspėja, jog klimato kaita žmonijai kelia ne tik tiesioginį pavojų, bet ir didina tarptautinio saugumo rizikas, pirmiausiai kylančias dėl senkančių resursų ir priverstinės migracijos. Stiprėjančios sausros ir kiti klimato reiškiniai griauna ilgus metus funkcionavusias maisto tiekimo grandines, anksčiau apgyvendintas vietoves paverčia nebegyvenamomis ir priverčia gyventojus kraustytis kažkur kitur. Kur? Kalifornijos universiteto mokslininkų tyrimas parodė, jog tam tikras temperatūros ir kritulių pokytis sistemiškai didina smurto tikimybę: 2,4% auga smurtas artimoje aplinkoje ir 11,3% – smurtas tarp skirtingų visuomenės grupių. Jungtinės Tautos pažymi, jog vyriausybėms negebant atstatyti senkančių resursų, visuomenėse intensyvėja neramumai, smurtas prieš moteris, taip pat konfliktai tarp įvairių visuomenės grupių.
Tyrimais jau įrodyta, jog tam tikras temperatūros ir kritulių kiekio pokytis didina smurto tikimybę. Johannes Schenk iš Unsplash nuotr.
Taigi klimato krizę turime ne tik primityviai sieti su kintančiomis gamtos sąlygomis, bet ir suvokti ją kaip visų egzistuojančių saugumo grėsmių „daugiklį“.
Pavyzdžiui, klimato ir konfliktų santykio Azijoje tyrime parodyta, kaip pažeidžiamumas klimato krizei siejasi su didesniu teroristinių atakų skaičiumi. Klimato kaita, didindama konkurenciją tarp visuomenės narių dėl resursų, kelia politinių neramumų nuotaikas, virstančias į smurtą, teroristines atakas ar dar didesnius konfliktus.
Būtinybė veikti solidariai: besivystančiose šalyse vykstančią suirutę bet kokiu atveju pajus visas pasaulis
Nesunku pastebėti, jog dauguma tokių konfliktų pasireiškia besivystančiose šalyse, kur gausu dar neišspręstų skurdo, nelygybės ir kitų socialinių bei ekonominių problemų. Pietų pusrutulio valstybės, kitaip dar vadinamos Globaliais Pietumis, tampa labiausiai pažeidžiamos dėl klimato kaitos. Nors klimato krizė tiesiogiai nekelia smurto ir konfliktų, tačiau dėl jos jau ir taip pažeidžiamos valstybės tampa dar labiau pažeidžiamomis, dar labiau didinamas skurdas, pastūmėjantis žmones į konfliktus bei smurtą.
Taip pasaulis atsiduria savotiškame „užburtame rate“, kuriame pažeidžiamiausi pasaulio regionai bei visuomenės grupės dar labiau kenčia – klimato kaita sustiprina neigiamą poveikį dėl jų geografinės padėties ir neįgalių valdžios institucijų.
Nacionaliniuose prisitaikymo prie klimato kaitos planuose pažeidžiamiausios valstybės pažymi ne tik finansinių resursų poreikį, bet ir tam tikrų politikos formavimo, įgyvendinimo ir vadybos įgūdžių trūkumą. Tai reiškia, jog dideliais kiekiais skiriama parama klimato krizei spręsti šiose šalyse nėra efektyviai panaudojama, įgalinama, o įgūdžių ir žinių, kaip tvarkytis su intensyvėjančiomis krizėmis, trūkumas dar labiau didina šių regionų atotrūkį nuo išsivysčiusių šalių.
Klimato kaita besivystančiose valstybėse lengvai gali sukelti skurdo bangą, o tai pastūmėja į konfliktus. Muhammad Muzamil nuotrauka iš Unsplash
Tuo metu labiausiai nuo Globalių Pietų nutolusios šalys leidžia sau jaustis „ramiai“ – neskubama formuoti struktūrinius pokyčius kuriančios klimato politikos. Išsivysčiusios valstybės užsitikrina iliuzinį saugumo jausmą ne tik dėl geografinės padėties, bet ir dėl sklandžiau ir efektyviau veikiančių politinių bei ekonominių institucijų, galinčių geriau pasiruošti krizėms ir jas įveikti. Be to, šiuose regionuose jaučiamas mažesnis klimato kaitos poveikis, vyrauja mažesnė konkurencija dėl senkančių resursų.
VU TSPMI profesorė Dovilė Jakniūnaitė teigė, jog klimato krizės reiškiniai neišvengiamai palies visus regionus, tarp jų ir Lietuvą, tačiau daugumoje išsivysčiusių šalių įsivyravęs požiūris, jog šios rizikos yra nutolusios ir vyksta kažkur kitur. Grėsmingos gamtos stichijos, maisto ir vandens trūkumas pirmiausiai paliečia jau minėtus neišsivysčiusius pasaulio regionus, tačiau dėl šių priežasčių išaugęs visuomenės nepasitenkinimas veda į protestus, smurtą ir išaugusius migracijos srautus. Pastarųjų pasekmes neišvengiamai pajaus visas pasaulis. Visgi aktyviau veikti klimato politikoje ir suteikti pagalbą šių rizikų paliestiems regionams turėtų motyvuoti ne tik nacionaliniai interesai ir baimė būti paveiktiems. Svarbu įvertinti ir savo, kaip atsakingų tarptautinės bendruomenės narių vaidmenį solidarizuojantis su labiausiai pažeidžiamais regionais bei padėti spręsti krizę darant pokyčius tiek asmeniniame, tiek politiniame lygmenyje.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto dėstytoja dr. Dovilė Jakniūnaitė. Asm. archyvo nuotr.
Lietuvos saugumo strategija: krizės – kažkur „kitur“, o „čia“ mes saugūs
Lietuviai suvokia, jog klimato kaitos atžvilgiu yra saugioje geografinėje padėtyje – artimiausiu metu staigios klimato kaitos krizės ir stichijos mūsų nepalies, tačiau saugumo iššūkių išvengti vis tiek nepavyks. Kauno technologijų universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, jog lietuviai klimato kaitą labiau suvokią kaip globalią, o ne lokalią grėsmę. Pažymima ir tai, jog lietuviai nėra linkę imtis aktyvių veiksmų kovojant su klimato kaita.
2021 m. gruodžio 16-ą dieną atnaujintoje Nacionalinėje saugumo strategijoje klimato kaita pateikiama kaip papildomas, bet ne esminis iššūkis saugumui. Krizė daugiau siejama su netiesioginėmis rizikomis, vykstančiomis toliau nuo Lietuvos, pavyzdžiui, konfliktais, migracija, apsirūpinimu maistu bei vandeniu. Saugumo strategijoje numatomas šių rizikų įvertinimas ir reikalingas pasiruošimas jas suvaldyti.
„Tai yra daugiau ne nacionalinio saugumo klausimas, bet krizių, ekstremalių situacijų valdymo klausimas,“ – teigia profesorė D. Jakniūnaitė. – Lietuvoje vyrauja supratimas, jog klimato krizės vyksta kažkur „kitur“, o „čia“ mes galime jaustis saugesni ir mus tai liečia mažiau.“
Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje kol kas kaip rizika įvertinami tik išaugę migracijos srautai. Marius Karotkis iš Unsplash nuotrauka
Viena aiškiau suprantamų ir vis aktyviau aptariamų grėsmių – išaugę migracijos srautai. Pastaroji grėsmė minima ir atnaujintoje Lietuvos Nacionalinio saugumo strategijoje, vis plačiau aptariama visuomenės diskusijose, tačiau lieka klausimas, kiek iš tikrųjų Lietuvoje tam rimtai ruošiamasi.
Čia verta apsvarstyti ne tik praktinius naujai atvykusių žmonių apgyvendinimo ir integracijos iššūkius, bet ir teisinius, pavyzdžiui, kad Ženevos pabėgėlių konvencija iki šiol neapima klimato migrantų ir prieglobstį suteikia tik bėgantiems nuo smurto ar politinio persekiojimo.
Projekto „Game On“ (Lietuvoje – „Klimatosūkis“) atstovai praėjusių metų lapkritį atliko apklausą 8-iuose Europos šalyse, jos metu apklausė daugiau nei 2600 gyventojų iš Vokietijos, Slovakijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Rumunijos bei Čekijos. Šia apklausa siekta išsiaiškinti, koks yra gyventojų požiūris į klimato kaitą skirtingose šalyse, ką jie linkę laikyti atsakingu už klimato kaitos stabdymą. Du trečdaliai apklaustų europiečių mano, jog klimato kaita yra globali problema ir šioje srityje yra labiausiai linkę pasikliauti mokslininkų skelbiamomis išvadomis. Lietuvių atsakymai išsiskiria tuo, jog klimato kaitos srityje jie daugiau aktyvių veiksmų tikisi iš verslo bei nevyriausybinių organizacijų, nei iš valdžios. Taip pat beveik trečdalis lietuvių jau teigia jaučiantys klimato kaitos poveikį.
Vasario pabaigoje Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) pateikė dar vieną ataskaitos apie klimato kaitą dalį, kuria atskleidė, kokios negrįžtamos pasekmės ištiks žmoniją ir gamtą, jei klimatas toliau šils tokiu tempu. Vis tik mokslininkai pabrėžė, kad vilties dar yra, tačiau reikia susitelkti ir imtis veiksmų globaliu mastu – dabar pastangos mažinti klimato kaitą yra gana padrikos.
Lietuviai – vieni iš labiausiai susirūpinusių klimato kaita
Projekto „Game On“ (Lietuvoje – „Klimatosūkis“) užsakymu atliktos visuomenės apklausos rezultatai taip pat rodo, jog europiečiai suvokia klimato kaitos grėsmę, tačiau jiems reikia kažko, kas sutelktų ir pateiktų gerųjų pavyzdžių, kokių veiksmų galima imtis.
31 % apklaustųjų teigė jau jaučiantys klimato kaitos poveikį, o dar 40 % tikėjo, kad tikrai pajus jį per savo gyvenimą. Net 28 % apklaustų lietuvių įvardijo, kad klimato kaita yra didžiulė problema. Remiantis šiais duomenimis, lietuviai yra vieni labiausiai susirūpinusių klimato kaita (po Vokietijos – 45 % apklaustųjų ir Vengrijos – 32 %). Mažiausia dalis žmonių dėl klimato kaitos suka galvą Bulgarijoje (13 % apklaustųjų).
Norisi kažką daryti, bet neaišku – ką
Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitos duomenimis, klimato kaitos poveikį jau patiria maždaug pusė pasaulio populiacijos. Ekspertai teigia, jog aktyvūs veiksmai šiuo metu yra svarbiausi – jei visuomenės nesuvoks problemos rimtumo ir nesiims pokyčių, šylančios globalios pasaulio temperatūros sustabdyti nepavyks.
Vidutiniškai trečdalis (26 %) apklaustų europiečių sutiko, kad klimato kaita – didelė problema, tačiau kartu pripažino, kad ją suvokti – sudėtinga, nes tai kažkas tolimo ir neapibrėžto. Gyventojai nori imtis veiksmų, tačiau kartu mano, jog jų indėlis nieko nepakeis.
Dalis Europos šalių šią vasarą pajuto klimato kaitos poveikį: dalį Vokietijos užliejo potvyniai, Čekijoje praūžė tornadas. Mika Baumeister nuotrauka iš Unsplash
„Tokie projektai, kaip „Game On“ (Lietuvoje – „Klimatosūkis“) siekia didinti visuomenės sąmoningumą klimato kaitos ir nykstančios bioįvairovės klausimais, organizuodami veiklas, kurios įtraukia, kelia pozityvius įspūdžius, pristato teigiamus pavyzdžius. Visuomenės apklausos, organizuotos 8-iose šalyse tikslas buvo geriau suvokti žmonių požiūrį ir tuomet pasiūlyti veiklas, kurios geriausiai jį atitinka: kitaip tariant, šviesti apie tai, kur labiausiai trūksta žinių,“ – sakė projekto „Game On“ komunikacijos vadovas Andrasas Sztaniszlavas.
Moterys dėl klimato kaitos jaudinasi labiau
70% apklausos dalyvių teigė, jog klausydami informacijos apie klimato kaitą, prognozių, jie labiausiai pasitiki mokslininkų pranešimais. 58 % dažniausiai informaciją apie klimato kaitos poveikį sužino iš TV naujienų, o 43,5% – iš naujienų portalų.
Demografiniai duomenys rodo, jog 71 % apklaustų moterų mano, kad klimato kaita yra didelė problema. Vyrai čia mato mažesnę bėdą – klimato kaitą grėsmingu pavojumi laiko 60 % vyrų. Moterys dažniau jaudinasi, jog klimato kaita neigiamai paveiks jas pačias, jų artimuosius, gyvūnus, augalus ar ateities kartas.
Apklausa atskleidė, jog moterys labiau nei vyrai yra susirūpinusios klimato kaita ir poveikiu savo artimiesiems, gyvūnams. Tobias Rademacher nuotrauka iš Unsplash.com
Beveik trečdalis lietuvių (27 %) teigė jau savo kasdieniame gyvenime jaučiantys klimato kaitos padarinius, o dar 41 % prognozavo, kad tikrai pajus juos per savo gyvenimą. Atsakydami į šį klausimą labiausiai išsiskyrė Vengrijos ir Rumunijos respondentai – abiejose šalyse net pusė apklaustųjų teigė jau pajutę klimato kaitos neigiamus padarinius.
Lietuviai atsakomybę imtis veiksmų linkę perduoti verslui ir nevyriausybinėms organizacijoms
Didžioji dauguma žmonių visose šalyse (77 %) pripažino, jog klimato kaitą sukėlė žmonių veikla. Lietuvoje tokios nuomonės irgi laikėsi 77 % respondentų. Likusi dalis svarstė, kad klimato kaitą lemia natūralūs pokyčiai gamtoje.
Sutariame, kad problema egzistuoja. Tuomet kas atsakingas ir kas pirmiausia turėtų imtis veiksmų klimato kaitai stabdyti? Lietuvoje net 40 % respondentų mano, kad tai – stambių įmonių ir verslų atsakomybė.
„Gamintojai turėtų pakeisti savo gamybos metodus, kad pirkėjai galėtų pasirinkti, pirkti tvaresnius, aplinkai mažiau kenksmingus gaminius,“ – sakė apklausoje dalyvavęs 24-erių metų lietuvis.
Dėl gamintojų ir verslų atsakomybės su lietuviais sutinka čekai bei slovakai. Tuo metu Rumunijos ir Vengrijos gyventojai yra linkę manyti, kad vis tik šį klausimą pirmiausia turėtų spręsti vyriausybės, politikai.
Lietuvoje vos kas dešimtas apklausos dalyvis mano, kad už klimato kaitą atsakomybę turėtų prisiimti ir pavieniai gyventojai. Kitų šalių gyventojai jaučia didesnę individo atsakomybę šiuo klausimu – Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Rumunijoje apie penktadalis apklaustųjų paminėjo, kad atsakomybę turi prisiimti kiekvienas.
Lietuvių atsakymai taip pat išsiskyrė tuo, jog net 15 proc. apklaustųjų teigė, kad veiksmų dėl klimato kaitos stabdymo turėtų imtis nevyriausybinės, aplinkosauginės organizacijos. Kitose šalyse taip manančių dalis nesiekė dešimtadalio.
2022-aisiais žadėjo gyventi tvariau
Taršiausiais sektoriais dauguma šalių vienbalsiai įvardino energetikos sektorių, tik Slovakijoje taršiausiu nominuotas kelių transportas. Labiausiai klimato kaitą skatinančios veiklos trejetukas, pasak apklausos dalyvių, yra energetika, naftos pramonė ir transportas.
Energetikos sektorių daugelis apklaustųjų mato kaip labiausiai prisidedantį prie klimato kaitos. Cristi Goia iš Unsplash nuotr.
Tiesa, Lietuvoje pakankamai ženkli dalis (beveik penktadalis apklaustųjų) mano, kad žemės ūkis yra labiausiai klimato kaitą spartinantis sektorius. Iš tiesų Lietuvoje transportas ir žemės ūkis generuoja daugiausia CO2 išmetimų.
Džiugina tai, jog daugiau nei pusė apklaustųjų per artimiausius 2022-ųjų metų mėnesius žadėjo keisti savo gyvenimo būdą į aplinkai draugiškesnį: dauguma žadėjo pradėti rūšiuoti, antroje vietoje – pažadas taupyti elektrą tiek darbovietėje, tiek namuose, trečioje – sumažinti naudojamų vienkartinių produktų kiekius.
Kita vertus, Lietuvoje žadančių imtis pokyčių žmonių dalis buvo mažesnė, nei vidutiniškai kitų europiečių.
Keistis apklausos dalyvius įkvepia kitų gerieji pavyzdžiai, tačiau svarbų vaidmenį vaidina ir galimybė sutaupyti, sumažinti savo išlaidas.
Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) paskutinę vasario dieną paskelbė Antrosios darbo grupės ataskaitą, kuri įvardija beveik tris dešimtis pagrindinių šiuo metu dėl klimato kaitos kylančių rizikų, apžvelgia paskutinius duomenis apie klimato kaitos poveikį bei pasiūlo sprendimų, kaip prie vykstančių pokyčių prisitaikyti. Akcentuojama, jog peržengus 1,5 ⁰ C ribą ir vėliau sumažinus šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimus bei globalią temperatūrą, kai kurie pokyčiai būtų nesugrąžinami. Taip pat neramina mokslininkų išvados, jog temperatūrai pakilus 2 ⁰ C tokiose vietovėse, kaip Pietų Amerika ir Pietų Azija nebebūtų įmanoma užauginti pagrindinių šiuo metu pasaulį maitinančių javų.
Mažiname, bet… didiname
„Praktiškai pusė žmonijos jau gyvena pavojaus nukentėti dėl klimato kaitos reiškinių zonoje. Dauguma ekosistemų jau yra tokioje stadijoje, kad neatsistatys, – sakė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius António Manuelis de Oliveira Guterresas. – Tam, kad išlaikytume globalią temperatūrą žemiau 1,5 ⁰ ribos, mes įsipareigojome sumažinti emisijas 40 % iki 2030-ųjų ir pasiekti nulines emisijas iki 2050-ųjų. Tačiau pagal dabartinius valstybių planus, emisijos vien per artimiausią dešimtmetį išaugs beveik 40 procentų! Tai – katastrofa“.
Pasak A. M de Oliveira Guterreso, ataskaita atskleidžia du neginčytinus faktus: pirma, anglis ir iškastinis kuras dusina žmoniją. Vos 20 Vyriausybių patvirtino, jog nebefinansuos iškastinio kuro importo. Dabartinė energetikos sistema yra pažeidžiama įvairių geopolitinių sukrėtimų, tad reikia susitelkti ir principingai pereiti prie atsinaujinančios energetikos.
„Antra: investicijos į prisitaikymą prie klimato kaitos – veikia! Raginu sprendimų priėmėjus pusę visų su klimato kaita susijusių finansų skirti prisitaikymui prie jos padarinių. Delsimas reiškia mirtį,“ – sakė Jungtinių Tautų generalinis sekretorius.
Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vadovas Hoesung Lee teigė, jog žmonijos veikla įšildė planetą iki tokio lygio, koks nebuvo užfiksuotas per paskutinius 2000 metų. 1,5 ⁰ C ribą pasieksime jau per artimiausius du dešimtmečius.
Šioje ataskaitoje mokslininkai atskleidė, kaip glaudžiai yra susijęs vandens trūkumas su masine gyventojų migracija, o migracija – su tarptautiniais konfliktais.
„Ši, antra ataskaitos dalis atskleidžia, ką klimato kaita ir globalinis atšilimas reiškia žmonėms, planetai, ekosistemoms. Klimato kaitos padarinius jau matome, o bendruomenės, kurios yra labiausiai pažeidžiamos turi ir mažiausius resursus tam, kad galėtų prie klimato ekstremumų prisitaikyti. Mes kaip rūšis, mūsų organizmai gali prisitaikyti prie temperatūros pokyčių, bet tik iki tam tikros ribos. Dabartinė ataskaita tarsi parodo žmonijos ateitį,“ – sakė H. Lee.
Pasaulio meteorologijos organizacijos generalinis sekretorius Petteri Taalas teigė, kad šiuo metu planeta – tarsi sportininkas, naudojantis steroidus – o tie steroidai yra iškastinis kuras. Ši žaliava skatina vis ekstremalesnius, stipresnius, nuožmesnius orų reiškinius. Beveik 4 iš 10-ies žmonių pasaulyje yra pažeidžiami dėl jiems gresiančių klimato kaitos padarinių.
Pasak P. Taalas daugiau dėmesio reikėtų skirti prisitaikymo prie klimato kaitos priemonėms. Jis pabrėžė, kad Afrika ir dalis valstybių, kurios yra salos, neturi efektyvios perspėjimo apie artėjančius ekstremalius reiškinius sistemos.
Visi geriausi sprendimai – natūralioje gamtoje
Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos direktorė Inger Andersen pridūrė, kad natūralioje gamtoje jau pastebimi ryškūs pokyčiai: dalis rūšių desperatiškai migruoja, ieškodamos labiau gyvenimui tinkamų sąlygų. Taip pat kai kuriose šalyse žmonių, mirusių nuo sausrų, potvynių, audrų skaičius yra 15 kartų didesnis, nei šalių, kurios ekstremaliems reiškiniams yra geriau pasiruošusios, labiau atsparios.
„Ir visa tai jau vyksta globaliai temperatūrai pakilus 1,1 ⁰ laipsnio. Mes negalime tiesiog priimti šių smūgių ir ramiai laukti – netrukus žaizdos, kurias sukėlė ankstesni smūgiai, taps pernelyg gilios,“ – metaforomis kalbėjo I. Andersen. – Mes ne tik turime imtis priemonių mažinti išmetimams, bet ir užgydyti tą žalą, kuri jau padaryta. Geriausias sprendimas būtų padėti gamtai: ji jau milijonus metų balansuoja maistinių medžiagų kiekį dirvoje, sugeria lietaus vandenį, rūpinasi įvairiomis skirtingomis rūšimis, suteikia pavėsį po didžiuliais medžiais. Mes turime atvesti gamtą į kepančius miestus, turime saugoti atogrąžų miškus, pelkes ir kitas natūralias gamtos apsisaugojimo sistemas. Turime įtraukti šlapynes į savo miestus. Grįžimas į gamtą yra geriausias būdas sustabdyti klimato kaitą. Gamta gali būti mūsų gelbėtoja – bet tik tuo atveju, jei gelbėsime ją pirma.“
Gamta jau milijonus metų balansuoja vandens kiekį dirvoje, kuria pavėsį, saugo daugybę organizmų rūšių. Sebastian Unrau nuotr. iš Unsplash.com
Derliaus trūkumas paveiks ne tik ūkininkų pelnus
Ataskaitos išvadas apibendrino du mokslininkai, pirmininkavę Tarvyriausybinės klimato kaitos komisijos II-ajai darbo grupei: Debra Roberts ir Hansas Otto-Portneris. Tačiau iš viso ataskaitą rengė 270 mokslininkų iš 67 šalių, buvo peržvelgta daugiau nei 34 000 mokslinių tyrimų.
„Moksliniai įrodymai – vienareikšmiai. Klimato kaita yra ir toliau bus grėsmė žmonijos gerovei ir planetos sveikatai. Bent kiek delsdami praleisime nedidelę likusią galimybę prasmukti pro užsidarančias duris ir užsitikrinti ateitį, kurioje galime gyventi,“ – sakė mokslininkų darbo grupei vadovavusi Debra Roberts.
Hansas-Otto Portneris pabrėžė, kad klimato kaita jau kelia daug sukrėtimų gamtiniame pasaulyje. Žaidime prieš pasaulį klimato kaita sujungia jėgas su išteklių pereikvojimu, urbanizacija ir nelygybe. Tiek žmonės, tiek gamta stumiami link savo galimybių ribos. O sudėtingiausia prisitaikyti yra tiems, kurie ir taip labai pažeidžiami.
D. Roberts akcentavo, jog žmonių visuomenė, klimato kaita ir ekosistemos (kartu su bioįvairove) veikia viena kitą ir yra susiję. Kai mažėja gamtos galimybės prisitaikyti prie klimato kaitos, tuo pačiu mažėja ir mūsų galimybės. Šiuo metu nuo 3,3 iki 3,6 milijardo gyventojų gyvena vietovėse, kurios, labai tikėtina ,bus paveiktos klimato kaitos.Tai Afrikos, centrinės ir pietų Azijos, Centrinės ir Pietų Amerikos šalys. Šiuose regionuose žmonės turi ribotą priėjimą prie vandens bei sveikatos paslaugų, jų pajamos priklauso nuo derliaus ar žvejybos, jie turi ribotą finansavimą, ne visuomet racionaliai mąstančius lyderius.
Kai kurios rūšys migruoja jau dabar, jaučiamas sausrų, karščio bangų neigiamas poveikis.Eelco Böhtlingk iš Unsplash nuotr.
Mokslininkai paveikė pavyzdį, kaip užėję karščiai paveikia ne tik auginamą derlių, bet ir ūkininkus. Per karščius prarandama dalis derliaus, tačiau lauko darbuotojų sveikatai taip pat iškyla grėsmė, krenta jų produktyvumas, tenka dirbti trumpiau. Tai lemia sumažėjusį ūkininkų pelną, mažesnis derlius gali kilstelti produktų kainas, o tuomet kyla rizika ne tik vietiniams, tačiau ir globaliems neramumams.
Vanduo – svarbiausias išteklius
Kalbant apie ekosistemų nykimą, pirmiausia nyks kalnų viršūnių, pakrančių, šlapynių ir koralinių rifų ekosistemos.
„Gamtos teikiamos paslaugos palaiko visus mūsų gyvybinius poreikius: gamta užtikrina augalų apdulkinimą, gryną orą, vandens filtravimą, klimato reguliavimą, sveikatą, ji mums yra maisto šaltinis,“ – priminė Hansas Otto Portneris.
Skaičiuojama, jog iki 2050-ųjų šalys, kurių vandens šaltinis yra tirpsmo vanduo, praras bent penktadalį šiuo metu gaunamo vandens kiekio ir dėl to pritrūks vandens žemės ūkio poreikiams tenkinti. Jau iki 2050-ųjų, temperatūrai pakilus 2 ⁰ C, mažų salų, Afrikos, Pietų Amerikos, Pietų Azijos gyventojams pradės stigti maisto produktų, o tai lems nepilnavertę mitybą ir iš to išplaukiančias sveikatos problemas.
Todėl šiuo metu dauguma sprendimų yra susiję su vandeniu: lietaus vandens rinkimas ruošiantis sausiems periodams, drėkinimo sistemų kūrimas, labiau sausroms ir potvyniams atsparių grūdų veislių paieška.
„Kai galvojame apie prisitaikymo prie klimato kaitos priemones, prioritetu turime laikyti potvynių rizikos ir vandens trūkumo rizikos mažinimą. Stiprindami medicinos sistemą galime pasiruošti artėjantiems infekcijų protrūkiams bei karščio bangoms. Prie pastarosios problemos sprendimo prisidėtų viešųjų vandens tiekimo vietų prieinamumas,“ – rekomendavo Debra Roberts.
Investicijos į geresnę medicinos apsaugą, gyventojų fizinį aktyvumą neabejotinai atsipirks – tai kainuos mažiau, nei ligonių priežiūra ligoninėse ar priešlaikinės mirtys.
Dauguma prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimų susiję su vandeniu. Pavyzdžiui, lietaus vandens rinkimas. Amritanshu Sikdar iš Unsplash nuotr.
Klimato kaitą reikia ne tik stabdyti, tačiau jau dabar spręsti, kaip prie jos prisitaikyti
Gamta siūlo įvairius būdus prisitaikyti, pavyzdžiui, Nigerijoje jau pradedama plėtoti agro-miškininkystė. Tai reiškia, jog produkcija auginama miško vietovėje, čia auga vaismedžiai, laikomos bitės. Žemės ūkio teritorijose reikia ieškoti būdų įrengti vandens talpyklas ir iš anksto pasiruošti sausajam sezonui. Miesto vietovėse – užtikrinti geriamo vandens tiekimą, turėti potvynių ir sausrų rizikos valdymo planus. Maisto sistemų apsaugojimui padėtų jau minėta agro-miškininkystė, atsparių augalų veislių auginimas, vietinių rūšių auginimas (nes jos geriausiai prisitaikę augti savo aplinkoje ir klimate). Miestai taip pat turėtų būti pritaikyti galimiems potvyniams – patobulinti lietaus nuotekų sistemas, įrengti liūtims atsparius namų stogus.
„Žinome, kad gamta turi savo prisitaikymo ribas. Jos yra ties 1,5 ⁰ C pakilusia vidutine temperatūra. Viršijus 2 ⁰ C kilimo ribą, bus sudėtinga išauginti daugumą pagrindinių maistinių javų,“ – perspėjo D. Roberts.
Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad įvairūs prisitaikymo prie klimato kaitos sprendimai kartu sprendžia ir daug kitų problemų, numatytų Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslų (SDG) sąraše. Pavyzdžiui, padidinus medžių skaičių mieste, įrengus žaliuosius stogus ir fasadus, ne tik kovojama su klimato kaita, tačiau ir didinama bioįvairovė, vandens kokybė, tvarios infrastruktūros plėtra, kuriami tvarūs miestai ir bendruomenės.
Užduotis į kurią šiandien reikėtų susitelkti verslams, mokslo įstaigoms, visuomenei ir sprendimų priėmėjams – tai atsparumas klimato kaitai.
Pasak Oksfordo universiteto Aplinkos pokyčių tyrimų instituto mokslinės bendradarbės dr. Lizos Schipper, atsparumas klimato kaitai yra svarbiausia šios ataskaitos dalis.
„Ne vienas jau girdėjome, jog turime neperžengti 1,5 ⁰ C ribos. Ir nors padarėme pokyčių stabdydami klimato kaitą, matome, kad įvairūs reiškiniai vis tiek daro didelę žalą tiek gamtai, tiek žmonėms. Todėl šioje ataskaitos dalyje pabrėžiama, kad turime sujungti tiek klimato kaitos stabdymą, tiek prisitaikymo prie jos priemones ir dar tvarią plėtrą,“ – sako dr. L. Schipper.
Ataskaitoje teigiama, jog rizikos įvairioms sritims išauga, jei vidutinė oro temperatūra kils nuo 1,2 ⁰ C iki 2,5 ⁰ C.
Įsitraukti reikia visiems
„Turime suprasti, kad kai kurių gamtos dėsnių neturėtume sulaužyti – lygiai taip pat, kaip esame išmokę nebėgti per gatvę degant raudonai šviesai,“ – sakė H. Otto-Portneris. – Sprendimai, kurie bus priimti per artimiausią dešimtmetį yra esminiai. Jie nulems mūsų planetos „gyvenamumą“.
„Iki šio amžiaus pabaigos du trečdaliai gyventojų gyvens urbanizuotose teritorijose. Ir tai suteikia naujų galimybių: planuoti atsparią infrastruktūrą, sugrąžinti gamtą į miestus, įrengti miestuose salpas (potvynio metu apsemiamus slėnius), apsodinti medžiais gatves. Turime iš naujo galvoti apie savo miestus ne tik kaip apie vietą žmonėms, bet ir kaip erdvę gamtai,“ – sakė D. Roberts.
Turime svarstyti, kaip miestus paversti žalesniais, nes ateityje juose gyvens didžioji dauguma žmonijos. Londonas. M4x1mvs iš Unsplash nuotr.
Ji pridūrė, jog maždaug milijardas žmonių, gyvenančių žemai esančiuose pakrantės miestuose rizikuoja prarasti savo gyvenamą vietą jau iki amžiaus vidurio, todėl čia sprendimų reikėtų pirmiausia.
„Ši ataskaita liečia mus visus. Turime įsitraukti – pokyčiai priklauso nuo to, kaip gyvename, kokius sprendimus darome kiekvieną dieną. Dabar pavieniai veiksmai daromi, bet ataskaita yra kvietimas visiems įsijungti. Žinoma, yra ir dalykų, kurių žmogus pats vienas negali pakeisti – jie priklauso nuo įvairių lygmenų valdžios, – sakė D. Roberts. – Šia ataskaita norime pabrėžti, kad pasaulis, kokiame gyvename dabar, nebus toks pats po 5-erių ar 10-ies metų.“
Ši ataskaita taip pat labai pabrėžė vietinių gyventojų žinias ir gebėjimus – kai kurie efektyviausi sprendimai glūdi būtent vietinėse kultūrose.
Lapkričio pradžioje 16 jaunų žmonių iš 8 Europos valstybių bei Nikaragvos Centrinėje Amerikoje susirinko Vokietijos Solingeno mieste. Savaitę laiko jie analizavo klimato kaitos ir klimato teisingumo klausimus bei lankė vietos aktyvistus ir objektus. Judėjimų „Extinction Rebellion“ bei „Fridays for Future“ aktyvistei Gabijai Gorobecaitei labiausiai įstrigo kelionė į Olsterholzo mišką – čia kai kurie savanoriai pasirinko gyvenimą rankomis suręstoje stovykloje vien tam, kad miško „nesuėstų“ šalia veikianti kasykla.
Anksti ryte ketveriukė iš skirtingų šalių susitinka traukinių stotyje. Tai Andrėjus iš Rumunijos, Kaleth iš Nikaragvos, Caro iš Vokietijos ir Gabija iš Lietuvos. Traukinys vėluoja ir kyla rizika, kad jie nespės į planuotą autobusą. Laimei, jau po kelių valandų jie pasiekia kelionės tikslą – Osterholzo mišką.
Miškas ir kalkakmenio kasyklos
Visai šalia Osterholzo miško veikia kalkakmenio kasyklos. Klimato kaitos stovyklos ketveriukė miške sutinka dvi vidutinio amžiaus aktyvistes Majo ir Barbarą. Jos priklauso organizacijai „Osterholz Bleibt“ ir visą savo laiką skiria šio miško ploto apsaugai. Saugoti miškingas teritorijas klimato kaitos kontekste turėtų būti dar aktualiau, tačiau Osterholzo atveju susikerta aplinkosaugos ir verslo interesai.
Šalia miško veikiančios kalkakmenio kasyklos, priklauso kompanijai „Oetelshofen GmbH & Co“. Kasyklų savininkas, deja, taip pat turi ir dalį miško, tad nors iš miško kalkakmenio neišgausi, verslininkas mąsto pragmatiškai: kasant kalkakmenį lieka atliekų, kurias reikia kažkur padėti. Kodėl neiškirtus miško aikštelės, tam, kad būtų vietos atliekoms sandėliuoti, o miško medieną – tiesiog parduoti?
Aktyvistų stovykla Osterholzo miške, Vokietijoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Ir nors Osterlholzo miškas iš tiesų yra priskirtas saugomai teritorijai, kasyklos savininkas, turintis gerus ryšius su politikais, randa kaip apeiti aplinkosauginius reikalavimus.
Kasykla, žinoma, kuria tam tikras CO2 emisijas. Jos matuojamos Vokietijos kontroliuojančių institucijų, tačiau, pasak miške gyvenančių aktyvisčių, pagal matavimus tarša niekada neviršija leistinos ribos.
Kad saugomos teritorijos statusas nėra pakankamai stiprus įrodo ir netoli esančio miško lopinėlio istorija. Jis taip pat buvo saugomas, tačiau pagal detaliuosius planus numatyta toje vietoje nutiesti kelių juostų greitkelį. Saugoma teritorija tiesiog „perkelta“, tad dabar saugomas buvęs sąvartynas, nors nėra aišku, kokios retos rūšys tokioje vietoje galėtų gyventi.
Kalkakmenis kasamas nesvarstant, kiek dar šio ištekliaus užteks. Aktyvistės Majo nuomone, auganti karta jau nebegalės gauti naudos iš šio resurso. Tuo metu už 8 kilometrų nuo Osterlholzo miško plyti jau išeksploatuota kalkakmenio kasykla. Joje ir būtų galima sandėliuoti dabartinių kasybos darbų atliekas, be to, buvusioje kasykloje stovi namas, kuriam gresia tiesiog nugarmėti nuo šlaito žemyn dėl dirvožemio erozijos. Dabartinės kasyklos atliekomis būtų galima šlaitą sutvirtinti. Tačiau kasyklos savininkui ši mintis nepatinka – jo nuomone, pernelyg toli vežti atliekas 8 kilometrus. Jam labiau priimtinas miško iškirtimas ir ploto išvalymas taip pat kainuos daug darbo ir laiko.
Atliekoms naudoti jau išekslploatuotą kasyklą – „per sudėtinga“
Klimato stovyklos dalyviai – tarp jų ir Gabija – neteko žado, kai pamatė vietą, kurią galima pavadinti „fronto linija“ – joje miškas ribojasi su kasyklos teritorija. Čia jau dvejus metus stovi aktyvistų nameliai ir palapinės – jie tiesiog gyvena savo ginamame miške, kad kasdien galėtų stebėti kasyklos darbuotojų veiksmus.
Visai šalia miško – kalkakmenio kasyklos, priklausančios kompanijai „Oetelshofen GmbH & Co“.
Kasyklų savininkas, deja, taip pat turi ir dalį miško, tad nors iš miško kalkakmenio neišgausi, verslininkas mąsto pragmatiškai: kasant kalkakmenį lieka atliekų, kurias reikia kažkur padėti. Iškirtus mišką atsirastų pakankamai ploto šioms atliekoms sandėliuoti.
Ir nors Osterlholzo miškas iš tiesų yra priskirtas saugomai teritorijai, kasyklos savininkas, turintis gerus ryšius su politikais, randa kaip apeiti aplinkosauginius reikalavimus.
Kasykla, žinoma, kuria tam tikras CO2 emisijas. Jos yra matuojamos kontroliuojančių institucijų, poveikis aplinkai stebimas, tačiau, pasak miške gyvenančių aktyvisčių, pagal matavimus tarša niekada neviršija leistinos ribos.
Kad saugomos teritorijos statusas nėra pakankamai stiprus įrodo ir netoli esančio miško lopinėlio istorija. Jis taip pat buvo saugomas, tačiau pagal detaliuosius planus numatyta toje vietoje nutiesti kelių juostų greitkelį. Saugoma teritorija tiesiog „perkelta“, tad dabar saugomas buvęs sąvartynas, nors nėra aišku, kokios retos rūšys tokioje vietoje galėtų gyventi.
Kalkakmenis kasamas nesvarstant, kiek dar šio ištekliaus užteks. Aktyvistės Majo nuomone, auganti karta jau nebegalės gauti naudos iš šio resurso. Tuo metu už 8 kilometrų nuo Osterlholzo miško plyti jau išeksploatuota kalkakmenio kasykla. Joje ir būtų galima sandėliuoti dabartinių kasybos darbų atliekas, be to, buvusioje kasykloje stovi namas, kuriam gresia tiesiog nugarmėti nuo šlaito žemyn dėl prasidėjusios dirvožemio erozijos. Dabartinės kasyklos atliekomis būtų galima šlaitą sutvirtinti. Tačiau kasyklos savininkui ši mintis nepatinka – jo nuomone, pernelyg toli vežti atliekas 8 kilometrus. Jam labiau priimtinas miško iškirtimas ir ploto išvalymas taip pat kainuos daug darbo ir laiko.
„Orstelhoz Bleibt“ vienija net 27 nevyriausybines organizacijas, kurios kovoja dėl miško išsaugojimo ir pasisako prieš pernelyg invazinę naudingųjų išteklių kasybą. Aktyvistai ne tik dalyvauja teisminiuose procesuose prieš kasybos kompaniją, tačiau savo mišką gina tikrai ekstremaliu būdu.
Koks jausmas nuolat gyventi miške?
Stovykloje apsilankiusi judėjimų „Fridays for Future“ ir „Extinction Rebellion“ narė Gabija sakė, jog stengėsi įsijausti į aktyvistų būseną, juos išklausyti ir suvokti, ką reiškia dėl savo idėjų persikelti gyventi į mišką.
Ji su kitais stovyklos lankytojais padėjo aktyvistams pjaustyti daržoves pietums, tuo metu juokėsi ir graudinosi kartu.
„Pasijutome jų bendruomenės dalimi. „Miško okupavimas“, kaip jie patys vadina šią savo akciją iš vienos pusės gali atrodyti kaip labai paprastas protesto būdas, tačiau šie žmonės iš tiesų turi gilių įžvalgų ir gerai suvokia visą socio-politinę aplinką. Būdama ten jaučiausi tarsi pasidalinusi į dvi dalis: radikalioji mano pusė ragino čia ir pasilikti, prisidėti prie jų kovos. Kita pusė traukė grįžti į Lietuvą, pas mylimą žmogų ir savo šunį. Pažadėjau sau, kad galbūt kažkada prie jų prisijungsiu, o kol kas protestuosiu kitais būdais Lietuvoje,“ – sakė G. Gorobecaitė.
„Jie yra toks stiprus aktyvizmo pavyzdys, kad nuo šiol kaskart, kai jausiuosi nemotyvuotas, pavargęs, pagalvosiu apie šiuos žmones, – pritarė Jaunasis Ambasadorius iš Rumunijos, Andrėjus. – Prisiminsiu jų grožį, jų viltį, bendruomenės stiprybę ir kelsiuosi iš lovos tam, kad kovočiau už aplinkos apsaugą savo šalyje.“
Stovykloje iškabinta Diuseldorfo aktyvistų vėliava. Asmeninio archyvo nuotr.
Klimato stovyklos dalyviai dalinosi įžvalgomis, jog šiais laikais mes prarandame ryšį su gamta, esame įtraukiami technologijų. Jaunoji karta apskritai nuolat atrodo gyvenanti virtualiame, o ne realiame pasaulyje. Atitrūkę nuo gamtos pradedame nebesuvokti, kaip stipriai nuo jos priklausome ir kokie padariniai gali ištikti, jei išbalansuosime natūralias ekosistemas.
Miškas – daug vertingesnis, nei vien stovinti mediena
Netgi jei pabandysime įvertinti to paties miško mums teikiamas naudas: jis ne tik gamina deguonį, tačiau sulaiko liūčių vandenį ir kartu tenkina mūsų rekreacinius poreikius. Tai – tik vienas iš pavyzdžių, kaip gamtinės sistemos stabilizuoja klimato kaitos ir natūralių grėsmių poveikį.
Tam, kad suvoktume mišką ne tik kaip žaliavą, turi įsitraukti vietos bendruomenės, tačiau kartu – ir mokslininkai. Jei jau matuojame miško vertę pinigais, jo vertė taip pat gali būti nustatyta vertinant iš socialinės ir gamtinės perspektyvos.
Ne visi šiandien suvokia tikrąją miško vertę, todėl, apskaičiavus vadinamąją miško ekosisteminių paslaugų vertę galima šiuos duomenis parodyti sprendimų priėmėjams kaip argumentą, kodėl svarbu saugoti tokias teritorijas.
Miškas gali tapti ir edukacine erdve – tereikia stendų, kurie informuotų apie būtent toje vietoje egzistuojančią bioįvairovę arba kokiais būdais miškas už mus kovoja su klimato kaita. Gali įsitraukti ir ekologijos, gamtosaugos studentai – konkrečios vietovės ekosisteminių paslaugų vertės skaičiavimai gali tapti puikia bakalauro ar magistro darbo tema.
Orstelholzo miško aktyvistų plakatas
Osterholzo miškas turi potencialą tapti tokia edukacine ir rekreacine erdve. Šis miškas yra tarsi apsauginis barjeras, įsiterpęs tarp kasyklos ir artimiausios gyvenvietės. Vietinius gyventojus jis saugo ne tik nuo kasyklos triukšmo ir kylančių dulkių, tačiau ir padeda tapti atsparesniems COVID-19 virusui. (Mokslininkų tyrimų duomenimis tie, kas turi galimybę pasivaikščioti žaliose erdvėse, yra atsparesni dabartinei pandemijai – Low exposure to green areas may lead to higher rates of COVID-19 cases – Stockholm Resilience Centre)
Ekonomika vis dar laikosi ant natūralių išteklių gavybos
Visi aktyvistų veiksmai (miško „okupacija“, teisinė kova paduodant kasyklos savininką į teismą, situacijos viešinimas) yra naudingi ir ateityje gali padėti sustiprinti argumentus siekiant perteikti savo poziciją sprendimų priėmėjams.
„Klimato ir bioįvairovės krizių akivaizdoje ekonominis interesas nebegali būti prioritetas. Šių krizių sprendimas yra nesuderinamas su nuolatiniu ekonomikos augimu, nes Žemės resursai yra riboti. Ekonomika turės keistis iš esmės – patinka mums tai, ar ne. Jei nebus atsižvelgta į gamtinių sistemų galimybę atsistatyti, tvarumą, žmonių sveikatą greičiau nei per artimiausią dešimtmetį teks labai stipriai gailėtis,“ – sako Gabija iš „Fridays for Future“ ir „Extinction Rebellion“.
Naudingųjų iškasenų gavyba yra stambi ekonomikos sritis, nuolat plečiama besivystančiose šalyse, tačiau, kita vertus, ir stiprios ekonomikos tęsia šią veiklą, skirdamos šiam tikslui vis daugiau natūralių teritorijų, naikindamos jose gyvenančias augalų bei gyvūnų rūšis.
Kai vietiniai gyventojai stebi, kas vyksta su jų gyvenamąja aplinka, įsižiebia ir šiame straipsnyje aprašomo „radikaliojo aktyvizmo“ kibirkštys. Jauni žmonės jungiasi į organizacijas ar judėjimus ir eina protestuoti už teisę gyventi švarioje natūralioje aplinkoje.
Tuo metu vyriausybės ir verslai daro žalą nesilaikydami jau egzistuojančių įstatymų, vykdydami ekocidą (nusikaltimus prieš gamtą), kartu drastiškai pažeisdami iš žmonių, bendruomenių teises.
Iki 2050 m. užsibrėžus pasiekti, kad Europa virstų nulį CO2 emisijų išmetančiu žemynu, įvairių šalių mokslininkai vykdo gausybę skirtingų bandymų, kur panaudoti sugautą CO2. Viena iš daugiausiai dėmesio sulaukiančių krypčių – sugautoanglies dvideginio panaudojimas degalų gamybai, taip kartu mažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro. Vis tik VGTU Transporto inžinerijos fakulteto mokslininkai įsitikinę, kad norint sukurti aplinkai draugiškus degalus atsakymų reikia ieškot kitur.
Lietuvoje daugiau net trečdalio šiltnamio efektą skatinančių dujų šaltinis – kelių transportas, todėl klimato kaitos edukacijos projektas „Klimatosūkis“ domėjosi kokiais būdais mokslas artėja prie tvaresnių degalų alternatyvos. VGTU Automobilių inžinerijos katedroje tiriamos alternatyvių biodegalų panaudojimo transporto sektoriuje galimybės. Atliekami įvairūs vidaus degimo variklių energetinių ir ekologinių rodiklių pokyčių tyrimai tradicinius degalus dalinai ir pilnai keičiant biodegalais.
„Tyrimus atliekame siekdami didinti atsinaujinančių biodegalų naudojimą transporte. Biodegalai gali būti gaminami naudojant vietines žaliavas, pramonės, žemės ūkio ir buitines atliekas“, –pasakojo Automobilių inžinerijos katedros docentas Alfredas Rimkus. Katedros mokslininkai kartu su verslo atstovais yra atlikę teorinius ir eksperimentinius tyrimus bei pateikę rekomendacijas gamtinių dujų ir vandenilio mišinių naudojimui dujomis varomuose automobiliuose.
Lietuvoje daugiau net trečdalio šiltnamio efektą skatinančių dujų šaltinis – kelių transportas . Darios Medvedevos nuotr. iš Unsplash.com
Fakulteto laboratorijose taip pat atliekami slėginio uždegimo variklių tyrimai, naudojant dvejopus biodegalus: biodujas ir antros kartos biodyzeliną. Pasak Automobilių inžinerijos katedros vedėjo doc. dr. S. Pukalsko, sparčiai tobulėjant elektromobiliams bei Fuel cells automobiliams, kuomet elektros energiją generuojama per elektrocheminę reakciją (vietoje vidaus degimo) vis mažiau vilčių lieka „išgyventi“ vidaus degimo varikliu varomam automobiliui.
„Įvairių sintetinių degalų gamyba, bent jau kol kas, yra labai imli energijai arba susiduriama su žaliavų stoka. Pastaruoju metu vėl atgimsta vandenilio panaudojimas vidaus degimo variklyje“, – teigė pašnekovas.
Bandymus sugautą CO2 panaudoti degalų gamybai S. Pukalskas vertina kaip technologiją, galinčią pratęsti vidaus degimo variklių gyvenimą.
„Yra sukurtos technologijos, leidžiančios pagaminti sintetinį metaną (arba metanolį) iš H2 ir CO2. Kol kas jos sudėtingos ir reikalaujančios nemažai energijos, tačiau yra nuolat tobulinamos“, – pastebėjo pašnekovas.
Pasak VGTU Automobilių inžinerijos katedros vedėjo, visiems „tvariems“ degalams pagaminti kol kas reikia daug energijos.
„Vadinasi, jie nėra jau tokie tvarūs, nes tiesiog žmonija dar neišmoko absoliučiai neteršdama pasigaminti energijos“, – teigė S. Pukalskas, atkreipdamas dėmesį, kad didžiausias energijos šaltinis žemėje yra saulė. Išmokę ją efektyviai įdarbinti gyvensime tvariau.
Pasak mokslininkų, efektyvesnio variklio už elektrinį šiuo metu nėra išrasta. Unsplash.com nuotr.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad šiuo metu nėra efektyvesnio variklio už elektrinį. Todėl ateityje Europos keliais greičiausiai riedės daugiausia elektromobiliai.
„Na, o jeigu švarios elektros bus perteklius, tuomet tikriausiai gaminsime vandenilį ir jį naudosime Fuel cells automobiliuose“, – svarstė pašnekovas. Moksliniko teigimu nelabai apsimoka CO2 naudoti degalų gamyboje. „CO2 reikėtų „sugaudyti“ ir užrakinti. Jeigu mes iš CO2 gaminsime degalus, tai, juos sudeginę, CO2 vėl paskleisime atmosferoje. Gal geriau sodinkime daugiau medžių, leiskime augti miškams, kurie yra natūralūs CO2 kaupikliai ir neeikvokime energijos bereikalingai?“ – siūlė mokslininkas.
„Deimantai – geriausi merginų draugai“ – ar ne?Šių brangių iš visų pusių spindinčių akmenėlių geidžia daugelis. Tačiau deimantų gavyba – intervencinis procesas, kai reikia brautis į žemės gelmes, siekiant išgauti kelis gramus šių brangakmenių niokojami dideli plotai žemės. Vis dėlto JAV kompanija surado būdą kaip brangakmenius pagaminti … tiesiog iš oro.O jei dar tiksliau – iš to, ko tame ore stipriai per daug – CO2 .
Apie technologines naujoves pasakoja Trakų švietimo centro, įgyvendinančio iniciatyvą ,,Edukacija tvariam pasauliui”, atstovė Danutė Vizmanaitė.
Deimantai laikomi grožio ir estetikos simboliais. Tačiau visais laikais jų gavybos procesas kėlė didelių socialinių ir aplinkosauginių problemų.
„Deimantų gavyba – agresyvūs procesas. Dėl kelių gramų deimantų niokojami dideli plotai žemės. Kasant deimantus neretai naudojami sprogmenys, sunkioji technika. Prie šių procesų prisideda dar ir logistikos tarša, nes išgautos žaliavos transportuojamos dideliais atstumais. Visoje grandinėje stebima žala aplinkai. Nepaisant to, šie brangakmeniai išlieka neįtikėtinai populiarūs,“ – pasakojo D. Vizmanaitė.
Tačiau JAV kompanija „Aether“ surado būdą kaip brangakmenius išauginti laboratorijoje. Didžiausia inovacija, kurią sukūrė ši kompanija – ta, kad brangakmeniai gaminami iš atmosferoje sugauto CO2. Šie pagaminti deimantai savo savybėmis yra identiški tiems, kurie yra išgaunami iškastiniu būdu. Gamybos būdu sukurtiems deimantams taip pat yra išduodamas lygiavertis brangakmenio vertę patvirtinantis sertifikatas.
Nemaža dalis laboratorijoje deimantus auginančių kompanijų iki šiol nėra atsiribojusios nuo planetos teršimo, nes net ir auginant deimantus laboratorijoje, neretai tam naudojamas iškastinis kuras. „Aether“ sukurtas metodas – beprecedentis. Gamybos proceso metu nekuriama jokia tarša, priešingai – ji netgi likviduojama.
Kompanija skelbia, kad pagaminti vienam deimanto karatui, iš atmosferos sugaunama apie 20 kubinių tonų CO2. Tai – daugiau nei vidutinis žmogus sukuria per vienerius metus.
„Palyginimui, vidutinis europietis per metus laiko sukuria apie 8 tonas anglies dvideginio“, –pasakojo Danutė Vizmanaitė.
Kompanija praneša, kad ir pačiame brangakmenių gamybos procese naudoja tik švarią energiją.
Iš aplinkos sugautas ir deimantuose „užrakinamas“ CO2 – visam laikui pašalinamas iš aplinkos ir dar kartą įprasmina posakį „Deimantai – amžiams“. Tad jei svajojate apie deimantą ant piršto ar kaklo – argi nenuostabu būtų turėti papuošalą, kuris ne prisidėjo prie žemės gelmių kasimo, o bent šiek tiek sumažino anglies dvideginio koncentraciją atmosferoje?
Dirvožemis – mūsų maisto produktų šaltinis, todėl galima teigti, kad esame nuo jo priklausomi. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais iš dirvožemio tik imame, o tam, kad jame ir toliau užaugtų tokie pat kiekiai produkcijos – pilama tonos trašų. Šiandien minima pasaulinė kovos su dykumėjimu ir sausromis diena. Atrodytų, kad Lietuva su dykumomis neturi nieko bendra, tačiau jei nesirūpinsime dirvožemiu, jo plotai virs mažomis dykumomis.
Dirvožemis mums taip pat padeda kovoti su klimato kaita
Aplinkosaugos koalicija, kartu su Lietuvos dirvožemininkų draugija surengė konferenciją, kurioje pristatė savo pasiūlymus, ką daryti, kad Lietuvos dirvožemis nebūtų beatodairiškai alinamas.
Įžanginį žodį konferencijoje sakiusi Žemės ūkio ministro patarėja Kristina Simonaitytė teigė, jog dirvožemis – toks pat svarbus, kaip švarus oras ar vanduo. Tačiau estetiškai jis nėra mums toks patrauklus, nesuvokiame jame vykstančių procesų, todėl ir dėmesio į jo apsaugą kreipiame mažiau.
„Dirvožemis nėra taip gerai suvokiama gamtinė sistema, kaip, pavyzdžiui, miškai. Tačiau dirvožemio teikiama nauda žmogui yra didelė ir įvairiapusė: nuo maisto iki kovos su klimato kaita kaupiant organinę anglį. Todėl dirvožemio saugojimas yra vienas iš veiksmų, numatytų šios Vyriausybės programoje. Pirmiausia planuojama mažinti mineralinių trąšų naudojimą, siekiant sumažinti vandens taršą iš jo išsiplovusiomis maistinėmis medžiagomis. Šioje srityje darbai jau pradėti,“ – sakė Žemės ūkio ministro patarėja.
Ji pridūrė, jog Vyriausybė taip pat pradėjo darbus, susijusius su anglį kaupiančių gamtinių sistemų atkūrimu: pelkių, pievų, miškų. Labai sunku saugoti tai, ko negali pamatuoti, todėl Žemės ūkio ministerija palaiko dirvožemio stebėsenos sistemos tobulinimą Lietuvoje. Ūkininkai būtų skatinami taikyti sėjomainą ir kitas dirvožemį tausojančias priemonės. „Visais šiais veiksmais siekiame prisidėti ir įgyvendinti „Žaliojo kurso“ tikslus. Šiemet taip pat turėtų būti paskelbta ir atnaujinta dirvožemio strategija. Dirvožemio kokybės gerinimas suteikia tiek socialines, tiek ekonomines galimybes, jau nekalbant apie naudą švariai gamtai, ekosistemoms,“ – sakė K. Simonaitytė.
Sunkiosios technikos ir pesticidų naudojimas – labiausiai kenkiančios ūkininkavimo praktikos
Toliau kalbėjusi Aplinkosaugos koalicijos ekspertė Karolina Gurjazkaitė pirmiausia apžvelgė Lietuvos dirvožemio situaciją. Lietuvos ekonomikos instituto tyrimų duomenimis patvirtinta, kad šalies dirvožemyje vyksta erozija, mažėja jame esančios organinės anglies kiekis (kitaip tariant, mažėja jo derlingumas).
Degraduodamas dirvožemis sukelia kitas problemas: į atmosferą išskiriama jame užrakinta anglis, todėl dar paspartinama klimato kaitą. Be to kai kurios ūkininkavimo praktikos, kuriomis ir skatinama dirvožemio degradaciją, naikina bioįvairovę.
Visas šias problemas sukelia nedarnus ūkininkavimas: didelis pesticidų, sunkiosios technikos naudojimas, žemės arimas, didelių kiekių mineralinių trąšų naudojimas. Ariant aerobiniai mikroorganizmai iškeliami į atmosferą, gauna prieigą prie organinės anglies junginių, kuriais maitindamiesi, išskiria CO2.
Dar blogiau, jog teritorijos, kuriose taikomi tokie ūkininkavimo būdai, vis auga, plečiasi.
„Prie šių problemų taip pat prisideda prasta žemės ūkio politikos situacija. Kol kas Lietuvoje mes neturime dirvožemio apsaugos įstatymo, taip pat neturime jokių įstatymų, kurie kontroliuotų mineralinių trąšų naudojimą. Dar vienas aspektas – paramos politika. Dabartinė parama gali dar paaštrinti aplinkosaugines problemas, nes ja skatinama ir remiama būtent ariamos žemės plėtra,“ – savo pastebėjimus išdėstė K. Gurjazkaitė.
Dėl šių priežasčių Aplinkosaugos koalicija siūlo keisti paramos politiką: kad tausus, aplinką ir dirvožemį saugantis ūkininkavimas būtų remiamas labiau, nei taršus ūkininkavimas. Ypač aktualu tausesnio ūkininkavimo būdus naudoti tose vietovėse, kur yra augalų ar gyvūnų buveinės: reikėtų naudoti mažiau mineralinių trąšų, užsėti tarpinius pasėlius, kad juose maisto rastų vabzdžiai, o paskui juos – ir agrarinio kraštovaizdžio paukščiai..
Mineralinių trąšų naudojimas turi būti labiau kontroliuojamas. Visų pirma, institucijoms turi būti teikiama informacija, apie ūkininkų sunaudojamus trąšų kiekius. Galiausiai, turėtų būti sukurtas efektyvus dirvožemio kokybės monitoringas. K. Gurjazkaitės nuomone, efektyviausiai ši sistema veiktų, jei ES parama ūkininkams būtų susieta su dirvožemio kokybe (ūkininko laukuose).
Turėtų būti stiprinamas ūkininkų švietimas ir jų bendradabiavimas su mokslininkais. Šių metų gegužės mėnesį atliktos apklausos duomenimis, 37 proc. žmonių mano, kad dirvožemis nėra pakankamai apsaugotas, du trečdaliai apklaustųjų sutinka, kad Lietuvoje turėtų atsirasti dirvožemio įstatymas.
Jei nesaugosime dirvožemio, ateities kartos pristigs maisto
Konferencijoje pasisakęs Lietuvos dirvožemininkų draugijos prie LMA ŽŪMMS pirmininkas doc. dr. Jonas Volungevičius svarstė, jog efektyviausia būtų pradėti nuo dirvožemio įstatymo. Beje, jis pradėtas rengti dar 2015-aisiais metais, tačiau iki šiol dūla kažkur Seimo stalčiuose.
„Žemės ūkio ministerija labiau rūpinasi dirvožemio naudojimu, tačiau jo apsaugai nei Žemės ūkio, nei Aplinkos ministerijos neskiria deramo dėmesio, – nerimavo doc. dr. J. Volungevičius. – Panaši situacija yra saugomų teritorijų sistemoje – nors pedologiniai draustiniai ir yra įsteigti, neužtikrinama jų teritorijoje esančių dirvožemių apsauga. Dirvožemio įstatymo klausimas turėtų būti ir vėl pakeltas ir laikomas prioritetu.“
Pasak draugijos pirmininko, jei kalbame apie dirvožemio apsaugą, turime vertinti rodiklius, kurie parodo, kokią įtaką šiandien žemės ūkis daro Lietuvos dirvožemiui. Paprasčiau tariant, ar ūkininkaujant organinės anglies kiekis dirvožemyje didėja, mažėja, išlieka nepakitęs. Jei didėja – tuomet dirvožemis išlieka derlingas. Todėl ekspertas sakė pritariantis Aplinkosaugos koalicijos suformuotai pozicijai ir tokiam monitoringui, kurio duomenys parodytų dirvožemio kokybės kaitą ir jo agroekologinį potencialą. Doc. dr. J. Volungevičiaus manymu, dirvožemio monitoringas turėtų būti atsietas nuo bendrojo aplinkos monitoringo ir praplėstas į jį įtraukiant dirvožemio gyvybingumo (pedobiologinius) ir fizikinius rodiklius. Taip pat atnaujintas azoto ir fosforo monitoringas.
Aptartas dar vienas svarbus dirvožemio naudojimo aspektas – jo naudojimas atsižvelgiant į jo natūralias galimybes. Našiausi dirvožemiai plyti šiaurės, vidurio ir pietų Lietuvoje. Rytinėje, vakarinėje dalyje žemė nėra tokia derlinga, o kai kada visai nenaši, tačiau trąšomis siekiama iš jos išspausti paskutinius syvus. Kadangi šios teritorijos nėra derlingos, jos neturėtų būti naudojamos siekiant išgauti daug produkcijos, t.y. intensyviai.
„Turime saugoti dirvožemį ateities kartoms,“ – savo įžvalgas pabaigė doc. dr. Jonas Volungevičius.
Nuo to, kokia po keliasdešimties metų bus dirvožemio kokybė, priklauso, ką valgys ateinančios kartos. Markus Spiske iš Unslplash.com nuotr.
Kilogramas trąšų sukuria 1,5 kilogramo CO2 išmetimų
Viešosios įstaigos „Žiedinė ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius papildė pašnekovus sakydamas, kad mineralinės trąšos išties padeda pamaitinti milijonus žmonių, tačiau kas per daug – tas nesveika. Tokie kiekiai, kokie yra naudojami šiandien, tiesiog išbalansuoja ekologinę sistemą.
„Vienintelis momentas, kada reikia deklaruoti, kiek tręšiama – tai deklaruojant pasėlius. Tuo metu organinėmis trąšomis tręšiantys ūkininkai turi sudaryti tręšimo planą, netgi neša atsakomybę už pertręšimą. Kuo blogai pertręšti dirvą? Pertręšus pasikeičia dirvos rūgštingumas (pH), pradeda nykti biologinė įvairovė. Jei mes tręšiame per daug, sunaikiname natūralias dirvos savybes,“ – sakė D. Tracevičius.
Pertręšus taip pat kyla didelė tikimybė, jog trąšų likučiai bus išplauti iš dirvos per pirmąjį stipresnį lietų. Tokiu būdu trąšos gali išplisti didesnėje teritorijoje – būti nuplautos į upes, jomis pasiekti netgi Baltijos jūrą.
„Tokiu būdu vienas kilogramas trąšų sukuria 1,5 kilogramo CO2 išmetimų,“ – skaičiavo D. Tracevičius. Iš viso trąšų gamybos pramonė Lietuvoje atsakinga už maždaug dešimtadalį visų šiltnamio efektą skatinančių dujų.
Pasak „Žiedinė ekonomika“ vadovo turi būti nustatytos ribos, kiek fosforo ir azoto galima įterpti į dirvą. Trąšų apskritai nenaudoja ekologiniai ūkiai, todėl valstybė turėtų juos paremti. Kita vertus, ir tradicinis ūkis gali būti tvaresnis – taikyti sėjomainą ir kitas trąšų poreikį mažinančias agrarines priemones.
Ilgojoje perspektyvoje mineralines trąšas galima iš dalies pakeisti produktu, pagamintu iš mūsų visų maisto atliekų. Lietuvoje kasmet susidaro apie 400 tūkstančių tonų maisto atliekų, kurias mes galėtume perdirbti į kompostą. Pasak D. Tracevičiaus, iš tokio kiekio galėtų būti sukurta 200 tūkstančių tonų komposto, tinkamo Lietuvos žemės ūkiui.
Ką miestietis gali padaryti dėl Lietuvos dirvožemio?
Ūkininkai retai nori keisti nusistovėjusias ūkininkavimo praktikas. Tačiau ūkininkauti apskritai nenaudojant trąšų – įmanoma. Taip jau 15 metų dirba ekologinio ūkio savininkas Valentinas Genys.
„Žemės ūkis ir gaspadorius visais amžiais saugojo dirvožemį, – sako Valentinas. – Agronomija – tai mokslas, o ne nuomonė. Sakome, kad turime problemų su dirvožemių. Dirvožemis visada buvo ir bus, net po mūsų. Nieko negalime padaryti „išmaniau“, kaip tik išnaudoti nuostabią natūralią sistemą savo naudai.“
Pasak ūkininko, nenaudojant trąšų, dirvoje susformuoja unikalūs bakterijų- grybų ryšiai. Tačiau ūkininkauti reikia tokiais būdais, kurie tinka turimo dirvožemio tipui. Ir dar viena liūdnesnė naujiena – ekologinio ūkininkavimo teigiamas poveikis pastebimas tik po 15-20 metų. V. Genio teigimu, neariant dirvos į aplinką išskiriama mažiau CO2. Augalams reikia šios išsiskiriančios anglies, todėl tai, kas neišskiriama į atmosferą tenka pačiam augalui.
„Sistema yra tobulai sukurta, reikia tik ją pažinti! – ragino ekologinio ūkio savininkas. – Europos sąjungos reikalavimai yra įrašyti popieriuje ir kartais ir lieka popieriuje. Vartotojai turėtų patys būti sąmoningi ir nepirkti teršiančiuose ūkiuose užaugintų produktų. Nes ateityje… už kokius pinigus nusipirksime sveikatą?“
Lietuvos gamtos fondo vykdomas projektas „Klimatosūkis“ rūpinasi, kad pažintume klimato kaitos procesus ir savo veiksmais imtumėmės juos stabdyti. Tad ką daryti, kad patys prisidėtumėte prie Lietuvos dirvožemio būklės gerinimo? Visų pirma, galite daugiau pasidomėti ūkiais, kurių produkciją dažniausiai perkate, ieškoti ekologinių, aplinką tausojančias praktikas naudojančių ūkių. Antra, parašyti laišką jūsų rajoną ar gyvenamąją vietovę atstovaujantiems politikams, Žemės ūkio ministerijai, kad sustiprintumėte įspūdį, jog šis klausimas Jums rūpi.
Šioje svetainėje naudojami slapukai. Jei sutinkate, prašome naršyti toliau. Privatumo politikaSutinku
Privacy & Cookies Policy
Privacy Overview
This website uses cookies to improve your experience while you navigate through the website. Out of these cookies, the cookies that are categorized as necessary are stored on your browser as they are essential for the working of basic functionalities of the website. We also use third-party cookies that help us analyze and understand how you use this website. These cookies will be stored in your browser only with your consent. You also have the option to opt-out of these cookies. But opting out of some of these cookies may have an effect on your browsing experience.
Necessary cookies are absolutely essential for the website to function properly. This category only includes cookies that ensures basic functionalities and security features of the website. These cookies do not store any personal information.
Any cookies that may not be particularly necessary for the website to function and is used specifically to collect user personal data via analytics, ads, other embedded contents are termed as non-necessary cookies. It is mandatory to procure user consent prior to running these cookies on your website.
Pradinis
