klimatosukis – Klimatosūkis

Protestuotojai prieš klimato kaitą. Hello I'm Nik nuotrauka iš Unsplash.com nuotr.

8 šalių gyventojų apklausa apie klimato kaitą: jos neigiamus padarinius teigia jaučiantys beveik trečdalis lietuvių

2022-03-29

Projekto „Game On“ (Lietuvoje – „Klimatosūkis“) atstovai praėjusių metų lapkritį atliko apklausą 8-iuose Europos šalyse, jos metu apklausė daugiau nei 2600 gyventojų iš Vokietijos, Slovakijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Rumunijos bei Čekijos. Šia apklausa siekta išsiaiškinti, koks yra gyventojų požiūris į klimato kaitą skirtingose šalyse, ką jie linkę laikyti atsakingu už klimato kaitos stabdymą. Du trečdaliai apklaustų europiečių mano, jog klimato kaita yra globali problema ir šioje srityje yra labiausiai linkę pasikliauti mokslininkų skelbiamomis išvadomis. Lietuvių atsakymai išsiskiria tuo, jog klimato kaitos srityje jie daugiau aktyvių veiksmų tikisi iš verslo bei nevyriausybinių organizacijų, nei iš valdžios. Taip pat beveik trečdalis lietuvių jau teigia jaučiantys klimato kaitos poveikį.

Vasario pabaigoje Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) pateikė dar vieną ataskaitos apie klimato kaitą dalį, kuria atskleidė, kokios negrįžtamos pasekmės ištiks žmoniją ir gamtą, jei klimatas toliau šils tokiu tempu. Vis tik mokslininkai pabrėžė, kad vilties dar yra, tačiau reikia susitelkti ir imtis veiksmų globaliu mastu – dabar pastangos mažinti klimato kaitą yra gana padrikos.

Lietuviai – vieni iš labiausiai susirūpinusių klimato kaita

Projekto „Game On“ (Lietuvoje – „Klimatosūkis“) užsakymu atliktos visuomenės apklausos rezultatai taip pat rodo, jog europiečiai suvokia klimato kaitos grėsmę, tačiau jiems reikia kažko, kas sutelktų ir pateiktų gerųjų pavyzdžių, kokių veiksmų galima imtis.

31 % apklaustųjų teigė jau jaučiantys klimato kaitos poveikį, o dar 40 % tikėjo, kad tikrai pajus jį per savo gyvenimą. Net 28 % apklaustų lietuvių įvardijo, kad klimato kaita yra didžiulė problema. Remiantis šiais duomenimis, lietuviai yra vieni labiausiai susirūpinusių klimato kaita (po Vokietijos – 45 % apklaustųjų ir Vengrijos – 32 %). Mažiausia dalis žmonių dėl klimato kaitos suka galvą Bulgarijoje (13 % apklaustųjų).

Norisi kažką daryti, bet neaišku – ką

Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitos duomenimis, klimato kaitos poveikį jau patiria maždaug pusė pasaulio populiacijos. Ekspertai teigia, jog aktyvūs veiksmai šiuo metu yra svarbiausi – jei visuomenės nesuvoks problemos rimtumo ir nesiims pokyčių, šylančios globalios pasaulio temperatūros sustabdyti nepavyks.

Vidutiniškai trečdalis (26 %) apklaustų europiečių sutiko, kad klimato kaita – didelė problema, tačiau kartu pripažino, kad ją suvokti – sudėtinga, nes tai kažkas tolimo ir neapibrėžto. Gyventojai nori imtis veiksmų, tačiau kartu mano, jog jų indėlis nieko nepakeis.

Dalis Europos šalių šią vasarą pajuto klimato kaitos poveikį: dalį Vokietijos užliejo potvyniai, Čekijoje praūžė tornadas. *Mika Baumeister nuotrauka iš Unsplash*

„Tokie projektai, kaip „Game On“ (Lietuvoje – „Klimatosūkis“) siekia didinti visuomenės sąmoningumą klimato kaitos ir nykstančios bioįvairovės klausimais, organizuodami veiklas, kurios įtraukia, kelia pozityvius įspūdžius, pristato teigiamus pavyzdžius. Visuomenės apklausos, organizuotos 8-iose šalyse tikslas buvo geriau suvokti žmonių požiūrį ir tuomet pasiūlyti veiklas, kurios geriausiai jį atitinka: kitaip tariant, šviesti apie tai, kur labiausiai trūksta žinių,“ – sakė projekto „Game On“ komunikacijos vadovas Andrasas Sztaniszlavas.

Moterys dėl klimato kaitos jaudinasi labiau

70% apklausos dalyvių teigė, jog klausydami informacijos apie klimato kaitą, prognozių, jie labiausiai pasitiki mokslininkų pranešimais. 58 % dažniausiai informaciją apie klimato kaitos poveikį sužino iš TV naujienų, o 43,5% – iš naujienų portalų.

Demografiniai duomenys rodo, jog 71 % apklaustų moterų mano, kad klimato kaita yra didelė problema. Vyrai čia mato mažesnę bėdą – klimato kaitą grėsmingu pavojumi laiko 60 % vyrų. Moterys dažniau jaudinasi, jog klimato kaita neigiamai paveiks jas pačias, jų artimuosius, gyvūnus, augalus ar ateities kartas.

Apklausa atskleidė, jog moterys labiau nei vyrai yra susirūpinusios klimato kaita ir poveikiu savo artimiesiems, gyvūnams. Tobias Rademacher nuotrauka iš Unsplash.com

Beveik trečdalis lietuvių (27 %) teigė jau savo kasdieniame gyvenime jaučiantys klimato kaitos padarinius, o dar 41 % prognozavo, kad tikrai pajus juos per savo gyvenimą. Atsakydami į šį klausimą labiausiai išsiskyrė Vengrijos ir Rumunijos respondentai – abiejose šalyse net pusė apklaustųjų teigė jau pajutę klimato kaitos neigiamus padarinius.

Lietuviai atsakomybę imtis veiksmų linkę perduoti verslui ir nevyriausybinėms organizacijoms

Didžioji dauguma žmonių visose šalyse (77 %) pripažino, jog klimato kaitą sukėlė žmonių veikla. Lietuvoje tokios nuomonės irgi laikėsi 77 % respondentų. Likusi dalis svarstė, kad klimato kaitą lemia natūralūs pokyčiai gamtoje.

Sutariame, kad problema egzistuoja. Tuomet kas atsakingas ir kas pirmiausia turėtų imtis veiksmų klimato kaitai stabdyti? Lietuvoje net 40 % respondentų mano, kad tai – stambių įmonių ir verslų atsakomybė.

„Gamintojai turėtų pakeisti savo gamybos metodus, kad pirkėjai galėtų pasirinkti, pirkti tvaresnius, aplinkai mažiau kenksmingus gaminius,“ – sakė apklausoje dalyvavęs 24-erių metų lietuvis.

Dėl gamintojų ir verslų atsakomybės su lietuviais sutinka čekai bei slovakai. Tuo metu Rumunijos ir Vengrijos gyventojai yra linkę manyti, kad vis tik šį klausimą pirmiausia turėtų spręsti vyriausybės, politikai.

Lietuvoje vos kas dešimtas apklausos dalyvis mano, kad už klimato kaitą atsakomybę turėtų prisiimti ir pavieniai gyventojai. Kitų šalių gyventojai jaučia didesnę individo atsakomybę šiuo klausimu – Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Rumunijoje apie penktadalis apklaustųjų paminėjo, kad atsakomybę turi prisiimti kiekvienas.

Lietuvių atsakymai taip pat išsiskyrė tuo, jog net 15 proc. apklaustųjų teigė, kad veiksmų dėl klimato kaitos stabdymo turėtų imtis nevyriausybinės, aplinkosauginės organizacijos. Kitose šalyse taip manančių dalis nesiekė dešimtadalio.

2022-aisiais žadėjo gyventi tvariau

Taršiausiais sektoriais dauguma šalių vienbalsiai įvardino energetikos sektorių, tik Slovakijoje taršiausiu nominuotas kelių transportas. Labiausiai klimato kaitą skatinančios veiklos trejetukas, pasak apklausos dalyvių, yra energetika, naftos pramonė ir transportas.

Energetikos sektorių daugelis apklaustųjų mato kaip labiausiai prisidedantį prie klimato kaitos. *Cristi Goia iš Unsplash nuotr.*

Tiesa, Lietuvoje pakankamai ženkli dalis (beveik penktadalis apklaustųjų) mano, kad žemės ūkis yra labiausiai klimato kaitą spartinantis sektorius. Iš tiesų Lietuvoje transportas ir žemės ūkis generuoja daugiausia CO₂ išmetimų.

Džiugina tai, jog daugiau nei pusė apklaustųjų per artimiausius 2022-ųjų metų mėnesius žadėjo keisti savo gyvenimo būdą į aplinkai draugiškesnį: dauguma žadėjo pradėti rūšiuoti, antroje vietoje – pažadas taupyti elektrą tiek darbovietėje, tiek namuose, trečioje – sumažinti naudojamų vienkartinių produktų kiekius.

Kita vertus, Lietuvoje žadančių imtis pokyčių žmonių dalis buvo mažesnė, nei vidutiniškai kitų europiečių.

Keistis apklausos dalyvius įkvepia kitų gerieji pavyzdžiai, tačiau svarbų vaidmenį vaidina ir galimybė sutaupyti, sumažinti savo išlaidas.

Pradinis

„Miško okupantų“ stovyklą aplankiusi aktyvistė Gabija: radikalioji mano pusė skatino ten ir pasilikti

2022-01-04

Lapkričio pradžioje 16 jaunų žmonių iš 8 Europos valstybių bei Nikaragvos Centrinėje Amerikoje susirinko Vokietijos Solingeno mieste. Savaitę laiko jie analizavo klimato kaitos ir klimato teisingumo klausimus bei lankė vietos aktyvistus ir objektus. Judėjimų „Extinction Rebellion“ bei „Fridays for Future“ aktyvistei Gabijai Gorobecaitei labiausiai įstrigo kelionė į Olsterholzo mišką – čia kai kurie savanoriai pasirinko gyvenimą rankomis suręstoje stovykloje vien tam, kad miško „nesuėstų“ šalia veikianti kasykla.

Anksti ryte ketveriukė iš skirtingų šalių susitinka traukinių stotyje. Tai Andrėjus iš Rumunijos, Kaleth iš Nikaragvos, Caro iš Vokietijos ir Gabija iš Lietuvos. Traukinys vėluoja ir kyla rizika, kad jie nespės į planuotą autobusą. Laimei, jau po kelių valandų jie pasiekia kelionės tikslą – Osterholzo mišką.

Miškas ir kalkakmenio kasyklos

Visai šalia Osterholzo miško veikia kalkakmenio kasyklos. Klimato kaitos stovyklos ketveriukė miške sutinka dvi vidutinio amžiaus aktyvistes Majo ir Barbarą. Jos priklauso organizacijai „Osterholz Bleibt“ ir visą savo laiką skiria šio miško ploto apsaugai. Saugoti miškingas teritorijas klimato kaitos kontekste turėtų būti dar aktualiau, tačiau Osterholzo atveju susikerta aplinkosaugos ir verslo interesai.

Šalia miško veikiančios kalkakmenio kasyklos, priklauso kompanijai „Oetelshofen GmbH & Co“. Kasyklų savininkas, deja, taip pat turi ir dalį miško, tad nors iš miško kalkakmenio neišgausi, verslininkas mąsto pragmatiškai: kasant kalkakmenį lieka atliekų, kurias reikia kažkur padėti. Kodėl neiškirtus miško aikštelės, tam, kad būtų vietos atliekoms sandėliuoti, o miško medieną – tiesiog parduoti?

*Aktyvistų stovykla Osterholzo miške, Vokietijoje. Asmeninio archyvo nuotr.*

Ir nors Osterlholzo miškas iš tiesų yra priskirtas saugomai teritorijai, kasyklos savininkas, turintis gerus ryšius su politikais, randa kaip apeiti aplinkosauginius reikalavimus.

Kasykla, žinoma, kuria tam tikras CO2 emisijas. Jos matuojamos Vokietijos kontroliuojančių institucijų, tačiau, pasak miške gyvenančių aktyvisčių, pagal matavimus tarša niekada neviršija leistinos ribos.

Kad saugomos teritorijos statusas nėra pakankamai stiprus įrodo ir netoli esančio miško lopinėlio istorija. Jis taip pat buvo saugomas, tačiau pagal detaliuosius planus numatyta toje vietoje nutiesti kelių juostų greitkelį. Saugoma teritorija tiesiog „perkelta“, tad dabar saugomas buvęs sąvartynas, nors nėra aišku, kokios retos rūšys tokioje vietoje galėtų gyventi.

Kalkakmenis kasamas nesvarstant, kiek dar šio ištekliaus užteks. Aktyvistės Majo nuomone, auganti karta jau nebegalės gauti naudos iš šio resurso. Tuo metu už 8 kilometrų nuo Osterlholzo miško plyti jau išeksploatuota kalkakmenio kasykla. Joje ir būtų galima sandėliuoti dabartinių kasybos darbų atliekas, be to, buvusioje kasykloje stovi namas, kuriam gresia tiesiog nugarmėti nuo šlaito žemyn dėl dirvožemio erozijos. Dabartinės kasyklos atliekomis būtų galima šlaitą sutvirtinti.
Tačiau kasyklos savininkui ši mintis nepatinka – jo nuomone, pernelyg toli vežti atliekas 8 kilometrus. Jam labiau priimtinas miško iškirtimas ir ploto išvalymas taip pat kainuos daug darbo ir laiko.

Neįprasta stovyklos gyventoja. Asmeninio archyvo nuotr.

Atliekoms naudoti jau išekslploatuotą kasyklą – „per sudėtinga“

Klimato stovyklos dalyviai – tarp jų ir Gabija – neteko žado, kai pamatė vietą, kurią galima pavadinti „fronto linija“ – joje miškas ribojasi su kasyklos teritorija. Čia jau dvejus metus stovi aktyvistų nameliai ir palapinės – jie tiesiog gyvena savo ginamame miške, kad kasdien galėtų stebėti kasyklos darbuotojų veiksmus.

Visai šalia miško – kalkakmenio kasyklos, priklausančios kompanijai „Oetelshofen GmbH & Co“.

Kasyklų savininkas, deja, taip pat turi ir dalį miško, tad nors iš miško kalkakmenio neišgausi, verslininkas mąsto pragmatiškai: kasant kalkakmenį lieka atliekų, kurias reikia kažkur padėti. Iškirtus mišką atsirastų pakankamai ploto šioms atliekoms sandėliuoti.

Ir nors Osterlholzo miškas iš tiesų yra priskirtas saugomai teritorijai, kasyklos savininkas, turintis gerus ryšius su politikais, randa kaip apeiti aplinkosauginius reikalavimus.

Kasykla, žinoma, kuria tam tikras CO2 emisijas. Jos yra matuojamos kontroliuojančių institucijų, poveikis aplinkai stebimas, tačiau, pasak miške gyvenančių aktyvisčių, pagal matavimus tarša niekada neviršija leistinos ribos.

Kalkakmenis kasamas nesvarstant, kiek dar šio ištekliaus užteks. Aktyvistės Majo nuomone, auganti karta jau nebegalės gauti naudos iš šio resurso. Tuo metu už 8 kilometrų nuo Osterlholzo miško plyti jau išeksploatuota kalkakmenio kasykla. Joje ir būtų galima sandėliuoti dabartinių kasybos darbų atliekas, be to, buvusioje kasykloje stovi namas, kuriam gresia tiesiog nugarmėti nuo šlaito žemyn dėl prasidėjusios dirvožemio erozijos. Dabartinės kasyklos atliekomis būtų galima šlaitą sutvirtinti.
Tačiau kasyklos savininkui ši mintis nepatinka – jo nuomone, pernelyg toli vežti atliekas 8 kilometrus. Jam labiau priimtinas miško iškirtimas ir ploto išvalymas taip pat kainuos daug darbo ir laiko.

„Orstelhoz Bleibt“ vienija net 27 nevyriausybines organizacijas, kurios kovoja dėl miško išsaugojimo ir pasisako prieš pernelyg invazinę naudingųjų išteklių kasybą. Aktyvistai ne tik dalyvauja teisminiuose procesuose prieš kasybos kompaniją, tačiau savo mišką gina tikrai ekstremaliu būdu.

Koks jausmas nuolat gyventi miške?

Stovykloje apsilankiusi judėjimų „Fridays for Future“ ir „Extinction Rebellion“ narė Gabija sakė, jog stengėsi įsijausti į aktyvistų būseną, juos išklausyti ir suvokti, ką reiškia dėl savo idėjų persikelti gyventi į mišką.

Ji su kitais stovyklos lankytojais padėjo aktyvistams pjaustyti daržoves pietums, tuo metu juokėsi ir graudinosi kartu.

„Pasijutome jų bendruomenės dalimi. „Miško okupavimas“, kaip jie patys vadina šią savo akciją iš vienos pusės gali atrodyti kaip labai paprastas protesto būdas, tačiau šie žmonės iš tiesų turi gilių įžvalgų ir gerai suvokia visą socio-politinę aplinką. Būdama ten jaučiausi tarsi pasidalinusi į dvi dalis: radikalioji mano pusė ragino čia ir pasilikti, prisidėti prie jų kovos. Kita pusė traukė grįžti į Lietuvą, pas mylimą žmogų ir savo šunį. Pažadėjau sau, kad galbūt kažkada prie jų prisijungsiu, o kol kas protestuosiu kitais būdais Lietuvoje,“ – sakė G. Gorobecaitė.

„Jie yra toks stiprus aktyvizmo pavyzdys, kad nuo šiol kaskart, kai jausiuosi nemotyvuotas, pavargęs, pagalvosiu apie šiuos žmones, – pritarė Jaunasis Ambasadorius iš Rumunijos, Andrėjus. – Prisiminsiu jų grožį, jų viltį, bendruomenės stiprybę ir kelsiuosi iš lovos tam, kad kovočiau už aplinkos apsaugą savo šalyje.“

Stovykloje iškabinta Diuseldorfo aktyvistų vėliava. Asmeninio archyvo nuotr.

Klimato stovyklos dalyviai dalinosi įžvalgomis, jog šiais laikais mes prarandame ryšį su gamta, esame įtraukiami technologijų. Jaunoji karta apskritai nuolat atrodo gyvenanti virtualiame, o ne realiame pasaulyje. Atitrūkę nuo gamtos pradedame nebesuvokti, kaip stipriai nuo jos priklausome ir kokie padariniai gali ištikti, jei išbalansuosime natūralias ekosistemas.

Miškas – daug vertingesnis, nei vien stovinti mediena

Netgi jei pabandysime įvertinti to paties miško mums teikiamas naudas: jis ne tik gamina deguonį, tačiau sulaiko liūčių vandenį ir kartu tenkina mūsų rekreacinius poreikius. Tai – tik vienas iš pavyzdžių, kaip gamtinės sistemos stabilizuoja klimato kaitos ir natūralių grėsmių poveikį.

Tam, kad suvoktume mišką ne tik kaip žaliavą, turi įsitraukti vietos bendruomenės, tačiau kartu – ir mokslininkai. Jei jau matuojame miško vertę pinigais, jo vertė taip pat gali būti nustatyta vertinant iš socialinės ir gamtinės perspektyvos.

Ne visi šiandien suvokia tikrąją miško vertę, todėl, apskaičiavus vadinamąją miško ekosisteminių paslaugų vertę galima šiuos duomenis parodyti sprendimų priėmėjams kaip argumentą, kodėl svarbu saugoti tokias teritorijas.

Miškas gali tapti ir edukacine erdve – tereikia stendų, kurie informuotų apie būtent toje vietoje egzistuojančią bioįvairovę arba kokiais būdais miškas už mus kovoja su klimato kaita. Gali įsitraukti ir ekologijos, gamtosaugos studentai – konkrečios vietovės ekosisteminių paslaugų vertės skaičiavimai gali tapti puikia bakalauro ar magistro darbo tema.

Osterholzo miškas turi potencialą tapti tokia edukacine ir rekreacine erdve. Šis miškas yra tarsi apsauginis barjeras, įsiterpęs tarp kasyklos ir artimiausios gyvenvietės. Vietinius gyventojus jis saugo ne tik nuo kasyklos triukšmo ir kylančių dulkių, tačiau ir padeda tapti atsparesniems COVID-19 virusui.
(Mokslininkų tyrimų duomenimis tie, kas turi galimybę pasivaikščioti žaliose erdvėse, yra atsparesni dabartinei pandemijai – Low exposure to green areas may lead to higher rates of COVID-19 cases – Stockholm Resilience Centre)

Ekonomika vis dar laikosi ant natūralių išteklių gavybos

Visi aktyvistų veiksmai (miško „okupacija“, teisinė kova paduodant kasyklos savininką į teismą, situacijos viešinimas) yra naudingi ir ateityje gali padėti sustiprinti argumentus siekiant perteikti savo poziciją sprendimų priėmėjams.

„Klimato ir bioįvairovės krizių akivaizdoje ekonominis interesas nebegali būti prioritetas. Šių krizių sprendimas yra nesuderinamas su nuolatiniu ekonomikos augimu, nes Žemės resursai yra riboti. Ekonomika turės keistis iš esmės – patinka mums tai, ar ne. Jei nebus atsižvelgta į gamtinių sistemų galimybę atsistatyti, tvarumą, žmonių sveikatą greičiau nei per artimiausią dešimtmetį teks labai stipriai gailėtis,“ – sako Gabija iš „Fridays for Future“ ir „Extinction Rebellion“.

Naudingųjų iškasenų gavyba yra stambi ekonomikos sritis, nuolat plečiama besivystančiose šalyse, tačiau, kita vertus, ir stiprios ekonomikos tęsia šią veiklą, skirdamos šiam tikslui vis daugiau natūralių teritorijų, naikindamos jose gyvenančias augalų bei gyvūnų rūšis.

Kai vietiniai gyventojai stebi, kas vyksta su jų gyvenamąja aplinka, įsižiebia ir šiame straipsnyje aprašomo „radikaliojo aktyvizmo“ kibirkštys. Jauni žmonės jungiasi į organizacijas ar judėjimus ir eina protestuoti už teisę gyventi švarioje natūralioje aplinkoje.

Tuo metu vyriausybės ir verslai daro žalą nesilaikydami jau egzistuojančių įstatymų, vykdydami ekocidą (nusikaltimus prieš gamtą), kartu drastiškai pažeisdami iš žmonių, bendruomenių teises.

Pradinis

Būdas „išpirkti“ savo taršą – miškai nepajėgūs mūsų išgelbėti, reikės keisti įpročius

2021-03-19

Įmonės ir žmonės moka mokesčius už tai, kad jų išmestos atliekos būtų tinkamai sutvarkytos. Labai realu, jog netrukus mokėsime ir už savo automobilių išmetamą taršą. O kaip su CO₂išmetimais? Dalis verslų savo anglies pėdsaką išperka (angl. terminas offsetting) investuodami į sodinamus miškus. Ir toks būdas pastaraisiais metais populiarėja. Tačiau mokslininkai ir aplinkosaugininkai nerimauja, kad tai nevirstų būdu „išpirkti nuodėmes“ nedarant jokių kitų pokyčių – nes, nepaisant ištisų hektarų atsodintų miškų, vis tik vien miškai ar pelkės neišgelbės žmonijos nuo klimato krizės. Apie tai kalbėta Didžiosios Britanijos ambasados surengtoje diskusijoje su Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Britanijos nevyriausybinių organizacijų atstovais bei mokslininkais. Šiandien, minint tarptautinę Miškų dieną, dalinamės pagrindinėmis renginyje nuskambėjusiomis įžvalgomis.

Žaluma miestuose – gyvybiškai svarbi ne tik bitėms

Sveikindamas konferencijos dalyvius Didžiosios Britanijos ambasadorius Brianas Olley teigė, jog klimato kaitai geriausiai pasipriešins ne tos šalys, kurių vyriausybės savo piliečiams pasakys, ką ir kaip daryti, o tos, kurių piliečiai patys ieškos sprendimų, spaus vyriausybes priimti tvaresnius, aplinkai draugiškesnius sprendimus, o nevyriausybinės organizacijos aktyviai reikalaus pokyčių – būtent tai pamažu vyksta Didžiojoje Britanijoje.

„Kova su klimato kaita – tai jau nebe įsipareigojimas, o galimybė. Siekiame ne tik pasimokyti vieni iš kitų, bet ir būti katalizatoriais, sutelkti pilietinei visuomenei galios kovojant su klimato kaita,“– sakė B. Olley.

Konferenciją pradėjo Didžiosios Britanijos Žaliųjų pastatų tarybos (UK Green Building Council) atstovas Christopheris Mossas, pasidalinęs faktais, kokią naudą mums, žmonėms, suteikia miestuose pritaikyti gamtiniai sprendimai.

*Chriss Moss pranešimas – schema, ką vadiname gamtiniais sprendimais. Konferencijos stop kadras*

„Kas tie gamtiniai sprendimai? Tai visa mėlynoji ir žalioji infrastruktūra, kuri gali būti naudojama ir pavieniui, ir sujungus ją į bendrą sistemą. Tai drenažo, lietaus nuotekų sistemos, žalieji stogai, žaliosios sienos, medžiai ir žaliosios zonos prie gatvių, visi parkai ir skverai miestuose, vandens telkiniai, šlapynės ar pelkės,“– kalbėjo C. Mossas.

Tokie sprendimai miestuose saugo nuo patvinimo, tačiau kartu – ir nuo sausrų, stabdo klimato kaitos poveikį, gerina oro kokybę, suteikia pavėsį karštais vasaros mėnesiais, negana to, teigiamai veikia miestiečių psichologinę savijautą ir bendrą sveikatą. Tai erdvė poilsiui ar sportui arba tiesiog socializavimuisi su kaimynais.

Nuo „būtų gražu“ iki „būtina“

„Žalioji infrastruktūra saugo bioįvairovę – nes tai floros ir faunos buveinės, taip pat per žaliąsias zonas rūšys gali keliauti iš vienos teritorijos į kitą, ko šiandien miestuose labai trūksta. Beje, žalioji infrastruktūra gali didinti žemės ar nuosavybės vertę, taigi, ir stimuliuoti ekonomiką,“ – pabrėžė pranešėjas iš Britanijos.

Šioje šalyje, skaičiuojama, jog jau daugiau nei 5 milijonai pastatų stovi zonose, kurios gali būti užtvindytos potvynio. Taip pat per paskutiniąsias karščio bangas Didžiojoje Britanijoje mirė apie 1500 žmonių, skaičiuojama, jog artėjančių karščio bangų gali nepakelti dar apie 7000 britų.

„Ir šioje situacijoje gamtiniai sprendimai vis dar suprantami kaip „na, būtų smagu įrengti“, – nerimavo C. Mossas. – Vis dar nėra nuolatinio ilgalaikio finansavimo žaliajai infrastruktūrai, skiriasi jos svarbos suvokimas tarp įvairių savivaldos skyrių.“

*Gamtiniai sprendimai mieste turėtų būti traktuojami ne „gražu pažiūrėti“, bet kaip būtinas miesto infrastruktūros elementas. Solen Feyissa iš Unsplash nuotr.*

Chirstopheris Mossas kartu su kolegomis ruošia 7 gamtinių sprendimų pritaikymo principus, kurie bus skirti nekilnojamojo turto savininkams, savivaldybėms, architektams ir urbanistams.

Miškai ir pelkės jau dabar sugeria ketvirtadalį mūsų išmetamų dujų

Žvilgsnį į Lietuvos situaciją konferencijoje pristatė Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė.

„Kai žvelgiame į žemėlapį, žalioji Lietuvos teritorija yra suskirstyta į miškus, pievas, dirbamus laukus, gyvenamosios paskirties žemę, kitos paskirties žemę. Didžiausią potencialą sugerti šiltnamio efektą skatinančias dujas turi miškai, pievos ir pelkės. Ką tai reiškia? Jog jei verčiame miško žemę į dirbamus laukus – emisijas didiname, jei dirbamą žemę paverčiame natūralia pieva – emisijas mažiname,“ – paaiškino L. Paškevičiūtė.

*Linos Paškevičiūtės pranešimas apie skirtingas žemės paskirtis ir kaip šios teritorijos skatina ar stabdo klimato kaitą. Konferencijos stop kadras.*

Lietuva Europos institucijoms rengia ataskaitas apie šiltnamio dujų išmetimus. 2019-ųjų metų šalies ataskaitoje rašoma, jog įvairūs sektoriai išmetė apie 20 000 kilotonų CO₂ekvivalento_,o Lietuvos miškai ir pievos sugėrė arti ketvirtadalio šių išmestų dujų. Žvelgiant į visų Europos šalių ataskaitas galima pastebėti, kad miškai ir pievos daugelyje šalių sugeria didžiausią išmetamų dujų dalį.

„Vis dėlto pelkės daugelyje šalių priskiriamos prie išmetimus didinančių teritorijų. Pelkės ir durpynai neturėtų būti eksploatuojami – šios teritorijos turėtų būti pasitelktos stabdyti klimato kaitą. Natūralūs miškai, pelkės ir pievos turi būti branginami dėl savo savybės natūraliai sugerti klimatą šildančias dujas,“ – sakė Lina Paškevičiūtė.

Ūkinę veiklą įmanoma tęsti ir atkūrus natūralią durpynų būklę

Konferencijoje vykusioje diskusijoje projekto „Klimatosūkis“ atstovas, Vilniaus universiteto mokslininkas Justas Kažys pastebėjo, jog gamta pati pajėgi išspręsti problemas, dėl kurių jau tiek laiko sukame galvą ir diskutuojame. Vienintelis klausimas – kaip grąžinsime gamtą ir žalumą į urbanizuotas teritorijas, betono miestus?

„Pagal Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) ataskaitą, žaliosios teritorijos gali sugerti iki trečdalio išmetamų klimato atšilimą skatinančių dujų. Neabejoju šiai skaičiavimais, tačiau tokių rezultatų pavyks pasiekti tik tuomet, jei visos šalys susitelks ir taikys gamtinius sprendimus. Kol kas trūksta kompleksinio požiūrio,“ – sakė J. Kažys.

*Diskusijos akimirka: Justas Kažys, Nerijus Zableckis, Ojars Balcers, Paul de Zylva ir diskusijos moderatorė Vaida Pilibaitytė*

Pasak kito diskusijos dalyvio, Lietuvos gamtos fondo pelkių atkūrimo projekto vadovo Nerijaus Zableckio, apie dešimtadalį Lietuvos teritorijos užima durpynai. Tačiau prieš kelis dešimtmečius apie trys ketvirtadaliai durpynų buvo nusausinti ir panaudoti ūkinei veiklai: auginti ūkiniams miškams, kasti durpėms ar tiesiog užsiimti žemės ūkiu..

„Dabar tos nusausintos teritorijos į atmosferą išskiria didžiulius kiekius CO₂. Jei nutrauktume nusausintų durpynų naudojimą, iškart sutaupytume didžiulį kiekį emisijų. Tačiau ūkininkai vis dar gauna išmokas už tai, kad ūkininkautų durpynuose. Nors Vokietija, Nyderlandai rodo sėkmingus pelkininkystės pavyzdžius – kaip ūkininkauti durpynuose, kurie yra įmirkę, kur atstatytas natūralus vandens lygis ir auginami tokie augalai, kurie auga šlapioje aplinkoje. Vėliau tie augalai panaudojami kaip biokuras, pašaras gyvuliams, statybinės medžiagos ir panašiai,“ – pabrėžė N. Zableckis.

*Pūsčios pelkė. Lietuvos gamtos fondo nuotr.*

Miškasodis neatleidžia nuo atsakomybės

Latvijos gamtos fondo atstovas Ojars Balcers teigė, jog Latvijoje durpynų ir pelkių potencialas taip pat yra didelis bei net pusę šalies teritorijos dengia miškai.

„Gamtiniai sprendimai – ne kažkas naujo. Tai tiesiog sprendimai, nuo kurių mes atitolome, tačiau turėtume juos nuolat taikyti: saugoti, atkurti gamtą, – pastebėjo dar vienas diskusijos dalyvis, tvarumo analitikas ir organizacijos „Friends of the Earth“ atstovas Paulas de Zylva. –
Pagaliau tiek verslai, tiek vyriausybės ima suprasti, kad toliau taip tęsti neįmanoma, reikia keistis. Prasideda diskusijos, kaip galėtume ištaisyti tai, kas padaryta. Bet kol vienoje srityje taisome, gal tiesiog užbaikime taršias, žalingas veiklas? Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje jau ruošiamasi sustabdyti durpynų pardavimą privatiems asmenims, taip pat planuojami efektyvesni pastatai, planuojama neberemti ūkininkų, kurie gausiai naudoja trąšas ir visiškai nualina dirvožemį.“

Vis dėlto, jis nerimavo, jog pasinaudodamas tuo, jog pasodintas miškas sugeria CO₂, verslas gali pagrįsti savo neveiksnumą ir vengti rimtesnių pokyčių.

*Pasak Britanijos nevyriausybinės organizacijos atstovo, verslams negalima leisti išsisukti vien su miško sodinimu. Joel Swick iš Unsplash* nuotr.

„Pavyzdžiui, Londono Heathrow oro uostas nori pradėti didžiulį plėtros projektą ir tarsi išpirkdamas daromą žalą, investuoti į durpynų, pelkių atkūrimą. Aš sakyčiau, taip neveikia. Verslui negali būti leista „išsisukti“ su miškų sodinimu ar investicijomis į žaliąsias zonas. Jie turi būti atsakingi už emisijas savo sektoriuje! Matome, kad kai kurie net neplanuoja mažinti savo emisijų, tik skelbiasi, kaip sodina miškus. Tai nėra sąžininga, nes tai gali sukelti papildomų problemų tolimoje perspektyvoje. Beje, verslai turėtų jausti ir vartotojų spaudimą šioje srityje, nes turime paskutinį dešimtmetį padaryti teisingus sprendimus,“ – ragino Paulas de Zylva.

Jis pabrėžė, kad medžiai turi būti sodinami tam numatytose teritorijose, nes tai darant padrikai miškai gali ir nepadėti sumažinti klimato kaitos poveikio.

„Štai todėl man nelabai patinka žongliravimas statistika. Nes gali paimti mažiausią statistikos detalę ir pagrįsti bet ką, ką nori įrodyti. Jei nėra kompleksinio sprendimo – idėja neveiks,“ – pridūrė Lietuvos gamtos fondo projekto „Klimatosūkis“ atstovas Justas Kažys.

Tačiau Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas Nerijus Zableckis teigė, jog emisijų išpirkimas gali būti laikinas sprendimas verslui.

„Anglies pėdsako, savo emisijų kuriamų emisijų išpirkimas, investuojant į gamtinius sprendimus, verslui gali būti laikinas sprendimas tol, kol bus pakeistos gamybos technologijos,“ – sakė Lietuvos gamtos fondo projekto „LIFE Peat Restore“ vadovas Nerijus Zableckis.

Laužome ietis, nors pokyčiams beliko geras dešimtmetis

Diskusijos dalyviai renginį baigė įžvalgomis, jog turėtume daugiau dėmesio skirti atkurdami CO2 natūraliai sugeriančias teritorijas, tačiau nesitikėti, jog jos mus išgelbės. Ir galiausiai bendradarbiauti sprendžiant klimato kaitos krizę.

„Reikia įvairių sektorių įsitraukimo – ne tik nevyriausybinių organizacijų. Lietuvoje, tiesą sakant, neturime tiek daug mokslinių tyrimų rezultatų – mums vis dar trūksta mokslinių įrodymų, kad naudodami gamtinius sprendimus, mes iš tiesų išspręstume klimato kaitos problemą,“ – sakė Lietuvos gamtos fondo Nerijus Zableckis.

„Manau, jog investicijos į gamtines teritorijas, jų atkūrimą turėtų išaugti. Kita vertus, negalime užsikabinti ir įtikėti, kad vien pelkių atkūrimas, miškų sodinimas mus išgelbės. Diskusijoje buvo užsiminta ir apie aviaciją – mes tikrai per daug skraidome, šis sektorius išmeta per daug – ir šie išmetimai turėtų būti mažinami,“ – sakė Latvijos gamtos fondo atstovas Ojars Balcers.

„Manau, didelė problema yra stiprus pasipriešinimas iš žemės ūkio sektoriaus, iš ūkininkų. Mes vis dar laužome ietis, kovojame, nors jau reikėtų sujungti jėgas ir pradėti veikti,“ – sakė Lietuvos gamtos fondo projekto „Klimatosūkis“ mokslininkas Justas Kažys.

Visą renginį galite pažiūrėti puslapyje www.climateaction.lt

Pradinis

Vėjo jėgainių parkas prie Didžiosios Britanijos krantų. Nicholas Doherty nuotr. iš Unsplash.com

COVID-19 pamokos: pandemija klimato krizės neišspręs, kokių priemonių teks imtis?

2021-02-23

Jau metus taip intensyviai nebekeliaujame. Dalis – nebevykstame į darbą. Į darželius ar mokyklas nevežame vaikų. Iš pirmo žvilgsnio sustabdėme tikrai daug veiklų, kurios generuoja CO₂ išmetimus. Tačiau statistika rodo, kad pandemija už mus neišspręs klimato kaitos krizės. Reikės imtis veiksmų. Tad kokie pokyčiai, apribojimai ar paskatinimai numatomi šviežiai išleistoje Lietuvos Nacionalinėje klimato kaitos darbotvakėje?

Nė vienas nėra apsaugotas

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šiuo metu manoma, kad dėl klimato kaitos kasmet miršta daugiau nei 150 000 žmonių. Taigi, kai kuriose šalyse dėl klimato kaitos mirusių žmonių skaičius gali viršyti net COVID-19 aukų skaičių.

„Tiek klimato krizė, tiek zoonozinės ligos (COVID-19) plitimas – abu yra paskatinti žmogaus veiklos. Abi krizės buvo netikėtos ir abiem atvejais nepavyko užkirsti kelio priešlaikinėms žmonių mirtims“ rašoma garsiame medicinos žurnale „Lancet“. Nepriklausomi tyrėjai nustatė, kad nė viena šalis nėra apsaugota nuo žmonių mirčių, o kiekvienas neseniai žurnalo parengtos ataskaitos rodiklis turi neigiamą tendenciją (t.y. situacija tolydžio blogėja).

Būtent todėl Europa vieningai sutarė, jog vyriausybėms įgyvendinant ekonomikos atkūrimo planus dėmesys turi būti skiriamas ir klimato kaitos bei ekologijos klausimams. Jei atsakas į COVID-19 nebus suderintas su nacionalinėmis klimato kaitos strategijomis, pasaulis negalės įvykdyti savo įsipareigojimų pagal Paryžiaus susitarimą, tuomet dar labiau bus pakenkta visuomenės sveikatai tiek šiandien, tiek ateityje.

Mes susilaikėme nuo daugybės dalykų – o CO₂ išmetimai toliau augo

„Trumpas COVID-19 pandemijos sukeltas anglies dvideginio išmetimų sumažėjimas neturės reikšmingos įtakos ilgalaikiams klimato pokyčiams“, – tokia viltis daužanti išvada buvo paskelbta 2020-ųjų pabaigoje, Jungtinių Tautų ataskaitoje.

Nepaisant pandemijos, kuri sustabdė mums įprastą gyvenimą, klimato kaita tebevyksta: 2019 m. bendras šiltnamio efektą skatinančių dujų (ŠESD) išmetimas pasiekė naują rekordą – 59,1 gigatonos anglies dioksido ekvivalento (GtCO2e). Taip pat 2020 m. buvo patys karščiausi metai nuo meteorologinių matavimų pradžios.

Prognozuojama, kad dėl pandemijos anglies dvideginio emisija sumažės iki 7 proc., tačiau šis nuosmukis reiškia tik tai, kad iki 2050 m. temperatūros kilimas sulėtės 0,01 °C. Tokiais tempais iki amžiaus pabaigos klimato atšilimas bus apribotas iki 3,2 °C, tačiau tai – gerokai daugiau, nei siekis nesušildyti klimato daugiau nei 2 °C ar 1,5 °C (beje, pastaroji riba jau yra pasiekta).

Yuli Shan ir jo bendradarbių žurnale „Nature Climate Change“ paskelbtame tyrime modeliuojamos šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimų tendencijos po pandemijos. Šių mokslininkų teigimu, bendras 79 šalių išmetamų teršalų kiekis per 5 metus (nuo 2020 iki 2024) sumažės 3,9–5,6%, palyginti su baziniu scenarijumi (be pandemijos). Tai sumažins 2020 m. pasaulinį išmetamų teršalų kiekį iki 2007 m. ribos.

Žinoma, siekiant gaivinti ekonomiką, valstybėms prireiks investicijų į energetiką. Apskaičiuota, kad per artimiausią 5 metų laikotarpį, atsigaunant pasaulio ekonomikai, išmetamų klimatą šildančių dujų kiekis padidės 1,05 gigatonos (0,74%). Tačiau yra du keliai: investuoti į daug anglies dioksido išskiriančius sektorius, arba pereiti prie švarios energijos.

Taršiausias galimas scenarijus padidintų išmetamų teršalų kiekį 16,4% (23,2 Gt) per artimiausius penkerius metus. „Žaliausias“ scenarijus galėtų sumažinti išmetamų teršalų kiekį 4,7% (6,6 Gt).

*Iniciatyva „Suvienyti mokslo“: 2020 m. stiprėjantis klimato kaitos poveikis (© World Meteorological Organization (WMO), 2021)*

Pandemija nusinešė milijonus gyvybių, tačiau milijardams atvėrė akis

Daugelis mokslinių tyrimų ir visuomenės apklausų pabrėžia, kad po-pandeminė situacija yra puiki proga keisti nusistovėjusias nuostatas. Šiuo metu tvarios plėtros, „žaliojo kurso“ planai sulaukia didelio gyventojų pritarimo visame pasaulyje. Nepriklausomos rinkos tyrimų bendrovės „Ipsos“ paskelbtoje apklausoje „Žemės diena 2020“ skelbiama, kad septyni iš dešimties pasaulio gyventojų šiandien mano, jog klimato kaita yra tolygi problema šiuo metu pasaulį krečiančiai pandemijai. Du trečdaliai gyventojų pritaria aplinką tausojančiam ekonomikos atsigavimui po krizės.

Europos investicijų banko (EIB) klimato apklausoje nustatyta, kad COVID-19 krizė padarė įtakos piliečių supratimui, kokia gali būti ekstremali klimato kaitos sukelta situacija. Tiesa Europoje nedarbas (41 proc.) ir finansų krizė (37 proc.) piliečių vis dar įvardijami kaip du pagrindiniai iššūkiai ir jie nusveria klimato kaitą (33 proc.). Panašios tendencijos pastebimos ir Lietuvoje. KTU atliktame tyrime pastebima, kad greta COVID-19 grėsmės, ekonominė krizė kelia itin dideli susirūpinimą 66 proc. respondentų.

EIB klimato apklausa parodė, jog nors dauguma respondentų labiau jaudinasi dėl COVID-19 nei dėl klimato pokyčių, jie vis tiek tiki, kad jų pasirinkimai ir veiksmai gali prisidėti prie kovos su klimato kaita. 70% europiečių ir 95% respondentų iš Kinijos pritartų griežtesnėms vyriausybės priemonėms, kurios priverstų gyventojus pakeisti savo elgesį.

*EIB klimato apklausa: dauguma ES gyventojų pritaria, kad ekonomikos gaivinimo po COVID-19 kartu spręstu ir klimato krize (EIB Climate Survey, 2021, © European Investment Bank)*

Ką planuoja Lietuva?

Iš buvusios Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos teko girdėti, jog spartesnis CO2 išmetimų mažinimas Lietuvai būtų per didelis iššūkis. Tačiau naujoji Aplinkos ministerijos vadovybė savo planuose nurodo, jog Lietuva iki 2050-ųjų taps klimato kaitai neutralia šalimi, t.y. neišmes daugiau CO₂, nei sugeria šalies miškai, daugiametės pievos. Iki 2030-ųjų išmetimai bus sumažinti trečdaliu (lyginant su 2005-ųjų metų lygiu) iki 2050-ųjų Lietuva taps klimatui neutralia šalimi, pasinaudodama CO₂ sugeriančiais miškais ir kitomis teritorijomis bei naudodama anglies dvideginį sugauti gebančias technologijas. Tokie įsipareigojimai numatomi Vyriausybei svarstyti pateiktoje Nacionalinėje klimato kaitos darbotvarkėje.

Automobilių savininkams – naujas mokestis, iškastinis kuras neberemiamas

Aplinkos ministerija siūlo atsisakyti visų mokestinių lengvatų iškastiniam kurui ir šilumos gamybai iš anglių ar naftos produktų. Pramonės įmonėse ketinama skatinti žaliojo vandenilio gamybą vietoj iki šiol įprastų kuro rūšių, taip pat pakeisti taršius gamybos būdus, skatinti žiedinės ekonomikos ir naujų, su ja susijusių darbo vietų, kūrimą. Naują akcizą įvesti trąšoms bei pesticidams, durpių briketams. Apskritai energetikos produktai bus papildomai apmokestinti anglies dvideginio dedamąja (šilumos gamyba iš taršą keliančių žaliavų kainuos brangiau). Siekiama skatinti gyventojus tapti nepriklausomais nuo energijos tiekimo apskritai, naudoti savo atsinaujinančios energijos išteklius – tikimasi, kad per artimiausią dešitmetį sau energiją gaminančių namų ūkių šalyje bus bent trečdalis.

Planuojama iki 2023-iųjų pakeisti šiuo metu galiojantį aplinkosauginį mokestį registruojant naują automobilį visuotiniu taršos mokesčiu, savivaldybės turės nustatyti „mažos taršos“ zonas. Iki 2030-ųjų ketinama išmetimus iš transporto sumažinti bent 14 proc. Šiuo metu, lyginant su 2005-ųjų metų lygiu, išmetimai iš transporto yra išaugę 36 proc. nors mūsų tikslas – juos kuo labiau sumažinti.

*Lietuva iki 2040-ųjų ketina atsisakyti iškastinio kuro. Patrick Hendry nuotr. iš Unsplash*

Planuojama, jog jau 2024-aisiais Lietuvos gatvėmis važinės dešimtadalis elektrinių lengvųjų automobilių, o iš krovininio transporto (N klasės) – trečdalis bus varomi elektra.

Viešuosiuose pirkimuose iki 2030-ųjų turės būti įsigyjama ne mažiau nei 50 proc. elektromobilių (lyginant su visu automobilių parku).

Iki 2050-ųjų ketinama pasiekti, kad mažiausiai pusė daugiau nei 300 kilometrų atstumą gabenamų krovinių būtų vežama geležinkeliais ir vandens keliais (ne krovinininiais automobiliais).

Sąvartynuose – vos 5 proc. atliekų

Žemės ūkio sektoriuje per artimiausią dešimtmetį ketinama bent 15 proc. sumažinti azotinių mineralinių trašų vartojimą. Taip pat iki 2030-ųjų 80 proc. galvijų srutų ir mėšlo turės virsti biodujomis. Iki 2040-ųjų žemės ūkio sektoriuje ketinama visiškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo.

Ministerija planuoja mokestinėmis priemonėmis skatinti atliekų perdirbimą, antrinį žaliavų panaudojimą gamyboje, per artimiausią dešimtmetį šiltnamio efektą skatinančių dujų išmetimus sumažinti bent 65 proc. Ambicingas tikslas – jog iki magiškos 2030-ųjų ribos sąvartynuose būtų šalinama vos 5 proc. komunalinių atliekų, o perdirbama – 70 proc. pakuočių. 60 proc. atliekų turėtų būti antrą kartą panaudojama, tokiu būdu valstybėje skatinama žiedinės ekonomikos plėtra.

Oro taršą iki 2030-ųjų ketinama sumažinti perpus, numatant griežtesnes ribines oro taršos vertes, griežčiau kontroliuoti naudojamo kietojo kuro kokybę. Gyventojai bus skatinami šilumos gamybai naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, patys gaminti ir kaupti energiją – iki 2050-ųjų iš atsinaujinančių energijos šaltinių turėtų būti pagaminama 90 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos energijos, o energijos naudojimo intensyvumas sumažintas pustrečio karto, lyginant su 2017-aisiais.

Jau nuo 2024-ųjų visi nauji visuomeniniai pastatai bus statomi naudojant bent pusę medienos ar ekologiškų (organinių) žaliavų.

Didės neariamų plotų ir miškų

Saugomos teritorijos, planuojama, užims 20 proc. Lietuvos ploto, ketvirtadalis iš jų bus griežtai saugomos. Ūkinių kirtimų saugomose teritorijose mažės, valstybė ketina išpirkti dalį sengirių požymių turinčių miškų. Gyventojai bus skatinami įveisti miškus savo privačiuose sklypuose.

Šalies miškingumas iki 2030-ųjų turėtų pasiekti 35 proc., o plotai, kuriuose taikomos neariminės žemės dirbimo technikos turi išaugti bent 3 kartus. Planuojama inventorizuoti ir atkurti pažeistus durpynus (šlapžemes) bei uždrausti eksploatuoti naujas pelkes (nuo 2024-ųjų). Taip pat sukurti dirvožemio stebėsenos sistemą, imtis priemonių, kad jis nebūtų sparčiai alinamas.

iekiant, kad Lietuva taptų klimatui neutralia šalimi, reikės didinti šalies miškingumą. Miškai - natūraliai CO2 sugeriančios teritorijos. Simon Wilkes nuotr. iš Unsplash — *Siekiant, kad Lietuva taptų klimatui neutralia šalimi, reikės didinti šalies miškingumą. Miškai – natūraliai CO2 sugeriančios teritorij*os. *Simon Wilkes nuotr. iš Unsplash*

Planuojama tobulinti poveikio aplinkai vertinimo procesą ir galimybę visuomenei gauti šią informacijąIki 2023-ųjų ketinama sukurti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio prognozės sistemą, įgalinti savivaldybes rinkti daugiau duomenų apie savo aplinką. Miestai, turintys daugiau nei 20 tūkst. gyventojų, bus įpareigoti parengti miesto žalinimo planus. Apskritai iki 2030-ųjų kažkuris Lietuvos miestas virs pavyzdiniu beatliekiu miestu.

Visą naująją Lietuvos klimato kaitos valdymo darbotvarkę galite rasti ČIA.

Pradinis

Trumpų video įrašų žiūrėjimas internete generuoja didžiausią anglies pėdsaką. Unsplash.com nuotr.

Norėdami nebekaitinti klimato turime išsivalyti savo el. pašto dėžutes ir žiūrėti mažiau filmukų internete

2020-11-30

Viskam šiam pasaulyje reikia energijos. Ne išimtis ir internetas, socialiniai tinklai, įvairios išmaniųjų telefonų programėlės, šimtai senų laiškų mūsų el. pašto dėžutėse. Mes diskutuojame apie tai, jog siekiant mažinti klimato kaitą, reikėtų atsisakyti riebaus jautienos kepsnio ar nebeskraidyti skersai Atlanto, tačiau kasdien naudodamiesi kompiuteriu, planšete, išmaniuoju telefonu ar siųsdami el. laišką lygiai taip pat gramas po gramo generuojame CO₂ pėdsaką. Jeigu vertintume vieno žmogaus išsisiųsta vieną SMS žinutę, anglies pėdsakas būtų nereikšmingas – vos 0,014 g CO₂. Tačiau, įvertinus žmonių skaičių Žemėje ir jų kasdien siunčiamos informacijos kiekius aiškėja, kad visam tam išnaudojamas milžiniškas kiekis energijos – apie 416,2 teravato per metus. Ką galime padaryti?

Taršiausi įpročiai – vaizdo filmukų žiūrėjimas internete

Naujausioje ne pelno siekiančios organizacijos „The Shift Project“ 2019 m. ataskaitoje teigiama, kad skaitmeninės technologijos šiuo metu išmeta 4% šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) – tai yra 2 kartus daugiau negu aviacijos pramonė! Šiai sričiai reikalingos energijos suvartojimas kasmet auga po 9%.

Nuo 2003 iki 2014 m. vidutinis tinklalapio dydis išaugo 17 kartų (iki daugiau nei 1,6 milijonų baitų). Kadangi plačiajuostis ir šviesolaidinis interneto ryšys pagerino atsisiuntimo greitį, tapo įmanoma kurti sudėtingesnes svetaines. Šiandien vienas duomenų saugojimo centras savo dydžiu prilygsta prekybos centrui, tačiau sunaudoja 100 kartų daugiau elektros energijos vienam kvadratiniam metrui.

Vis tik viena didžiausių milžiniško energijos vartojimo priežasčių yra muzikos ir vaizdo srautas. „The Shift Project“ atliktų tyrimų duomenimis, 80 procentų visų duomenų per tinklą perduodami judančių vaizdų pavidalu. Internetiniai vaizdo įrašai, pasiekiami skirtingose platformose ir žiūrimi jų neatsisiuntus, sudaro beveik 60 procentų viso pasaulio duomenų perdavimo. „The Shift“ projekto duomenimis, vidutinis transliuojamų internetinių vaizdo įrašų CO₂ pėdsakas yra daugiau nei 300 milijonų tonų per metus (2018 m. statistika). Tai tolygu visos Ispanijos anglies pėdsakui.

Norite sužinoti, kiek CO₂ „kainuoja“ jūsų kasdieniai įpročiai? Apsilankę CreditAngel bloge galite realiu laiku stebėti kaip keičiasi CO₂, išmetimų kiekis per 1 minutę visiems pasaulio gyventojams naudojant „Google“ paiešką, siuntinėjant el. laiškus, naršant socialiniuose „Facebook“, „Twitter“ ir „YouTube“.

*Paskelbus pasaulinę pandemiją, įvairių filmų ir vaizdo įrašų stebėjimas mums liko viena iš retų pramogų. Unsplash.com nuotr.*

Kas tvariau – žinutė ar el. laiškas?

Pagal Bernerso-Lee (2010) skaičiavimus paprastas vidutinis el. laiškas sukuria 4 g CO₂, o SMS žinutė – 0,014 g CO₂. Galime teigti, kad SMS sunaudoja mažiau energijos ir išmeta mažiau CO₂ nei el. laiškai.

*Laiško, laiško su prisegtuku ir žinutės anglies pėdsakas.* *www.esendex.com.au* *nuotr.*

Vidutiniškai 10 gramų sveriantis laiškas, pagamintas iš perdirbto popieriaus, kuris vėliau bus dar kartą perdirbtas, sukurs 140 gramų anglies dvideginio ekvivalento (CO₂e). Tuo metu įprastame el. laiške yra apie 4 gramai CO₂e (prisegus priedą, anglies dvideginio emisija gali padidėti iki 50 gramų). Palyginkime tai su 0,014 g CO₂, kurį sukuria SMS siuntimas – tokiu atveju 10 000 SMS anglies pėdsakas atsvers 1 įprasto laiško; arba 285 SMS bus tolygu 1 el. laiško anglies pėdsakui.

Statista.com apskaičiavo, kad visame pasaulyje per 2020 m. kasdien bus siunčiama ir gaunama 306,4 milijardai el. laiškų. Šių laiškų siuntimui, filtravimui ir saugojimui reikia didžiulių energijos kiekių. Galėtume sakyti „ką jau dabar padarysi“, jei tuose laiškuose iš tiesų yra svarbi informacija. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad Jungtinėje Karalystėje kasdien išsiunčiama 64 milijonai nereikalingų el. laiškų, brukalų, kurie sukuria 23,475 t CO₂ ekvivalento per metus, o tai yra tas pats kas beveik 116 tūkst. kartų nuskristi iš Londono į Madridą.

Keletas patarimų, kaip sumažinti jūsų el. pašto dėžutės CO₂pėdsaką:

Atsisakykite visų naujienlaiškių, kurių nenorite gauti. Blokuokite pernelyg įkyrius savo produkcijos siūlytojus. Kiekvienas brukalas „kainuoja“ po 0.3 gramo CO_2.Kiek jų gaunate per dieną?
Atsisveikinkite su savo vaikystės el. pašto adresu – sumažinę naudojamų el. pašto adresų kiekį sumažinsite ir savo CO₂ pėdsaką,
Cc ar ne Cc – sumažinkite žmonių, gaunančių persiunčiamus laiškus, skaičių. Ar tikrai jiems aktuali ši informacija? Galbūt galėsite apie tai užsiminti per kavos pertraukėlę? Taupykite savo laiškų gavėjų laiką ir nekurkite papildomo anglies pėdsako.
Sumažinkite priedus – suspausite juos, naudokite lengvesnius failų formatus arba pakeiskite priedus nuoroda į informaciją – taip bus sunaudojama mažiau energijos.
„iCloud“ naudokite tik svarbiausiems dokumentams – išsisaugokite tik tai, kas būtina.
Švari namų energija – pats svarbiausias žingsnis, kurį galite padaryti norėdami sumažinti savo skaitmeninį pėdsaką. Jei įmanoma, pasirinkite atsinaujinančios energijos tiekėją, o biure padiskutuokite, ar įmonė taip pat gali rinktis tokį elektros tiekėją.

„Facebook“ stengiasi, kad mums mirkstant socialiniame tinkle klimatas nekaistų

Jens Gröger („Öko-Institut“) apskaičiavo, kad kiekviena paieškos užklausa išskiria apie 1,45 gramo CO₂. Jei kažko „googlinate“ maždaug 50 kartų per dieną, tai sukuria net 26 kilogramus CO₂ per metus.

*Pranešimo „Twitteryje“, paieškos google.com ir vieno brukalo laiško anglies pėdsakas. Jeyjoo.com blogo vizualizacija*

Remiantis statista.com duomenimis šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 4,6 mlrd. aktyvių interneto vartotojų. Dauguma jų aktyviai naudojasi vienu ar net kelias socialiniais tinklais. Pagal gs.statcounter.com Facebook naudoja daugiau kaip 70 proc. visų interneto vartotojų; toliau rikiuojasi Pinterest (daugiau nei 11%) ir Twitter (daugiau nei 8%). Lietuvoje, remiantis 2019 m. pasaulio banko duomenimis, internetu naudojasi daugiau kaip 81% gyventojų. Didžioji socialinių tinklų dalis Lietuvoje tenka Facebook (daugiau nei 61%), Pinterest (20%) ir YouTube (8%).

Tačiau „Facebook“ galime laikyti anglies pėdsako mažinimo pavyzdžiu. Šis socialinis tinkas investavo į atsinaujinančius energijos šaltinius ir energijos naudojimo efektyvumo didinimą. Po šių veiksmų jo sukuriamas anglies pėdsakas sumažėjo daugiau negu dvigubai: nuo 604 tūkst. tonų CO₂ 2017-aisiais iki 252 tūkst. tonų CO₂ 2019-aisiais, nors vartotojų socialiniame tinkle nesumažėjo.

*Socialinis tinklas „Facebook“ pasistengė, kad jo kuriamas anglies pėdsakas būtų mažesnis. Nathan Dumlao nuotr. iš Unsplash*

Ironiška: klimato kaitos komisijos tinklapis yra vienas taršiausių

Šiandien jau galime įvertinti ne tik asmeninį, bet ir savo mėgstamo tinklalapio anglies pėdsaką. Tai galima padaryti pasinaudojus pirmąja interneto svetainių anglies pėdsako skaičiuokle. Pasak jos kūrėjų Skaičiuoti svetainės anglies dvideginio išmetimą yra tam tikras iššūkis, tačiau, duomenis galime įvertinti gana tiksliai, pagal penkis kriterijus:

Duomenų perdavimas laidais
Žiniatinklio duomenų energijos intensyvumas
Duomenų centro naudojamas energijos šaltinis
Anglies pėdsaką paliekančios energijos procentas
Svetainės lankytojų srautai.

Vedami smalsumo apskaičiavome projekto klimatosukis.lt svetainės pėdsaką ir gavome, kad ji yra 56% „švaresnė“ už didžiąją dalį tokiu būdu patikrintų svetainių. Vienos peržiūros metu susidaro 0,8 g CO₂. Vis tik mums dar yra kur tobulėti: pasaulinės aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos Greenpeace tinklapis pagamina vos 0,2 g CO₂ per vieną peržiūrą. Užtat tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) tinklapis yra 86% „taršesnis“ už visas tirtas svetaines. Viena šio tinklapio peržiūra sugeneruoja 2,95 g CO₂ per metus.

Šiais paskaičiavimais norėjome jus paskatinti kurį nors niūrų žiemos vakarą dar kartą perkratyti savo el. pašto dėžutę ir skaičiuoti ne tik išspausdinamo popieriaus lapus, tačiau ir elektroninių laiškų prisegtukus. Šiuo metu esame situacijoje, kai vienu ar kitu būdu turime drastiškai sumažinti savo CO₂išmetimus. O išsivalyti savo pašto dėžutę juk lengviau, nei mėnesį nevažinėti automobiliu, tiesa?

Pradinis