Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas – antra seniausia saugoma teritorija Lietuvoje, įsteigta 1975 metais. Prieš dešimtmetį ji priskirta Dzūkijos nacionaliniam parkui, o Dzūkijoje jau ketvirtį amžiaus dirba gamtininkas Mindaugas Lapelė. Jo teigimu, pelkė visuomet išgyvena tiek šlapius, tiek sausus periodus. Tačiau šiuo metu sausas periodas dar pastiprinamas klimato kaitos poveikio – pelkei trūksta vandens ir tai puikiai įrodo per patį jos vidurį spanguoliautojų pramintas takutis. Į tokią pelkę jau nėra rizikos nugarmėti ir kažin, ar patys velniai čia randa kur prasmegti skradžiai.
Daugiau nei 11 tūkstančių hektarų pelkė iš daugumos kitų Lietuvos pelkių išsiskiria tuo, jog ją supa žemyninės kopos, apaugusios pušynais.
„Kopos jungiasi su pelke, tai tarsi šiaurei ir pietums būdingų būveinių sandūra,“ – sako M. Lapelė. Jis ekskursantams atskleidė, jog ką pavyko, tuometiniai miškininkai iškirto prieš pat įsteigiant rezervatą 1975-aisiais.
Pelkę supantys miškai, patękę į rezervatą, nėra seni, jų vidutinis amžius siekia 73 metus. Dalis brandžių miškų buvo iškirsta prieš pat rezervato įsteigimą, tačiau likusieji gali ramiai sau ošti ir senti, saugodami pelkės ramybę ir savyje kaupdami anglį. Jauni, neseniai pasodinti miškai gal ir sugeria daugiau anglies dvideginio, bet jeigu skaičiuotume, kiek senoliai sukaupia anglies savo medienoje ir paklotėje, brandžius miškus nurašyti dar anksti – jie yra vertingas pagalbininkas kovojant su klimato kaita.
Pelkės yra toks gamtinis darinys, kuris gali tiek stabdyti, tiek skatinti klimato kaitą. Klimatui šylant ir pelkei džiūstant kyla grėsmė, jog giliai pelkėje užrakinta anglis bus išleista į atmosferą ir virs papildomu CO2. Kol pelkė yra įmirkusi, ant jos augantys augalai sugeria anglies dvideginį, o anglis, esanti giliuose jos sluoksniuose, lieka tarsi užrakinta. Tačiau raistui pradėjus džiūti, įmirkusios durpės atsidengia ir pradeda į atmosferą išskirti anglies dvideginį. Todėl pelkės šiuo požiūriu panašios į ledynus – geriausia būtų užtikrinti, kad jos liktų tokios būsenos, kokios yra šiandien, antraip natūralūs procesai dar labiau paskatins klimato atšilimą.
Čepkeliai yra namai daugybei paukščių, augalų, gyvūnų rūšių, tačiau matyt labiausiai visiems jie siejasi su gervėmis. Gervės čia parskrenda ankstyvą pavasarį, suka lizdus ant kupstų, iškilusių virš vandens ir klykaudamos ieško sau poros. Dar prieš kelis dešimtmečius tai buvo saugomi paukščiai, dabar gervių tikrai galima sutikti (ar išgirsti) daugelyje Lietuvos vietų.
Tačiau kintantis klimatas turi tokių padarinių, apie kuriuos iš pradžių gal net nesusimąstytume: paukščiai gali sukti lizdus ir ant sausesnių pelkės kupstų, tačiau plėšrūnai, tokie kaip lapės, jau gali rasti iki jų sausumos kelią. Pelkės paukščių mėgstamos būtent dėl saugumo, tačiau, nusekus vandens lygiui, lizdai tampa atviri ir pakankamai lengvai pasiekiami plėšrūnams.
Į „Klimatosūkio“ organizuotą ekskursiją į Čepkelių pelkę net ir rudeniškai vėsią dieną išsiruošė beveik trys dešimtys žmonių. Prie ekskursijos vėliau prisijungė atlikėjas Giedrius Širka iš grupės „Golden Parazyth“.
Iš Vilniaus vykusi Gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė dalijosi mintimis, kad toks gamtos pažinimas turėtų nusverti lankymąsi zoologijos soduose: tokioje ekskursijoje gali pamatyti tikrąją gamtą, išgirsti, apie čia gyvenančius gyvūnus, jų įpročius, bei kaip tiesiogiai juos veikia klimato pokyčiai.
Pradinis